A.Anušauskas: Kai pamirštame-prarandame

 

Kiekvienais metais mes linkę įvertinti tai, kas buvo. Ir mėginame pamatyti tai, kas bus. Šį kartą ne apie politiką, o kai ką daugiau. Gyvą atmintį. Ir Lietuvoje ta gyva istorinė atmintis reikalauja išskirtinio dėmesio.
 
Net jeigu galvojame, kad reikia žvelgti tik į ateitį, praeitis niekus nedingsta. Kai kuriuos ji pasiveja su nuslėptais biografijos puslapiais ir griebia už skvernų. Kiti patys ieško. Šimtas tūkstančių žmonių per penkiolika metų susirado mūsų archyvuose savo trūkstamus praeities puslapius bei prarastų, politinio teroro nusineštų artimųjų nuotraukas, laiškus, įrašus. Tie žmonės tikrai žino, ką iš tikrųjų reiškia „politinė byla“ ir nespekuliuoja savo išskirtine patirtimi. Jų niekas nekviečia į televizijas pasidalinti savo išgyvenimais, ypatingų gyvenimo išbandymų prisiminimais.
 
Jų vietą nepelnytai užima „ezoteriniai“ apsišaukėliai, politiniais klounai ir spekuliantai. Kažkada vienas buvęs politinis kalinys, karo po karo dalyvis keliais žodžiais įvertino siūlomą valstybinę pensiją – „aš kovojau už Lietuvą ne dėl pensijos“. Žinoma, gyva atmintis reikalauja ir istorinio teisingumo principų palaikymo. Bet niekas neprivers tų žmonių pakeisti savo pažiūrų ir įsitikinimų, kad ir koks cinizmo srautas trykštų jų atžvilgiu viešoje erdvėje. Net jei didžioji kaimynė toliau diktuos „objektyvios istorijos“ reikalavimus.
Lietuvoje istorinės atminties kelias ateinančiais metais vėl prasidės nuo sausio 13-osios, nepamirštant tų 45 lietuvių ir rusų, kurių pasirašytas memorandumas prieš trisdešimt metų, tą pačią sausio 13-ąją, tapo Europos parlamento rezoliucijos pagrindu. Su Baltijos šalių dekolonizacijos reikalavimu. Kai kurios istorinės datos neleis pamiršti. Kitais metais gegužės mėnesį prisiminsime, kad 1948 metais 40 tūkstančių lietuvių – daugiausia moterys ir vaikai buvo išvaryti iš savo namų. Ir su ką tik gimusiais kūdikiais ant rankų. Su kai kuriais iš jų, sulaukusiais 65 metų teko kalbėtis apie jų prisiminimus.
 
 
Vaikystė net Sibire prisimenama kitaip. Jie nematė to, ką matė jų tėvai. Prieš 60 metų, kai lietuvių ginkluota kova už teisę patiems spręsti savo likimą buvo pralaimėta. Pralaimėta, kad laimėtume. Nors Lukiškių aikštė ir toliau labiau primena vietą, kurioje buvo Lenino paminklas, o ne vietą, kurioje stovės Laisvės kovas įamžinantis ženklas. Juk aikštės pakraštyje esantys nežymūs atminimo ženklai garsiesiems 1863 metų sukilimo vadams, taip pat reikalaus prisiminti kas buvo prieš 150 metų. Pralaimėjimas brutaliai jėgai ar tautinio atgimimo pradžia.
 
Sąjūdžio karta jau skaičiuos 25 metus. Būtent su ta karta susijęs ir vienas reikšmingiausių ne tik Lietuvai, bet ir Rytų Europai įvykis – Rusijos kariuomenės išvedimas. Bus 20 metų, kai Lietuva tapo pirmąją Rytų Europos šalimi atsikračiusia svetimos ir neprašytos ginkluotos jėgos. Anksčiau negu Baltijos kaimynės, anksčiau negu iš susivienijusios Vokietijos.
 
Atmintis yra galinga kurianti jėga. Juk kas mes būtume jei mūsų atmintyje nebūtų Dariaus ir Girėno, kurių tragiškai pasibaigusio skrydžio peripetijos bus narpliojama jau 80-uosius metus? Net kiekvieno mūsų kišenėje esantys litai saugo mūsų atminties kruopelytes. Be savo istorinės atminties mes neturėtume savasties. Todėl klausydami kalbų apie „nesigręžiojimą į praeitį“ ir žiūrėjimą „tik į ateitį“ prisiminkime tai. „Užmaršiausi“ gali pačiupinėti herbą ant vieno cento monetos. Jaučiate?

Atgal