A.Anušauskas: Perrašoma istorija: KGB buvo kriminalinės žvalgybos įstaiga?

Sakysite, keistas klausimas. Tačiau po praėjusio penktadienio, sausio 11 d., jį galima adresuoti Vyriausybės vadovui Algirdui Butkevičiui. Tą dieną jis pasirašė nutarimą, kuriame vietoje apibūdinančio KGB veiklą žodžio „operatyviniai“ atsirado kiti žodžiai – „kriminalinės žvalgybos“. Atrodo, šįkart ne Kremliuje, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdyje buvo nuspręsta, kad istoriją ne tik galima, bet ir reikėtų perrašyti.
Sugrįšiu į artimą praeitį. Iš tiesų, nuo šių metų Lietuva pagaliau atsisakė sovietinio paveldo bei jo primestų sąvokų ir mūsų teisėsaugos pareigūnų atliekami slapti veiksmai pradėti vadinti atitinkančiais darbo pobūdį žodžiais, t.y. kriminaline žvalgyba. Buvo pakeistas ne tik Operatyvinės veiklos įstatymas, bet pagaliau atsisakyta iš sovietmečio paveldėtos sąvokos – operatyvinė veikla.
Ir štai kažkokia nežinoma ranka parengė (turbūt vėl sąmokslo teorija?) ir Premjerui A. Butkevičiui pakišo pasirašyti dar bendrapartiečio Gedimino Kirkilo 2007 m. patvirtintų „Priėjimo prie Nacionalinio dokumentų fondo ypatingosios dalies ribojamų dokumentų ir jų naudojimo taisyklių“ pakeitimą. Tiems, kurie nėra susipažinę su biurokratinės kalbos ypatumais, priminsiu, jog šios taisyklės skirtos buvusių KGB, komunistų partijos ir kitų, glaudžiai susijusių organizacijų archyvinių dokumentų naudojimo sąlygoms apibrėžti. Jose buvo nurodyta, kad KGB dokumentai yra ir tie, kuriuose yra agentūrinės operatyvinės informacijos, atskleidžiančios asmenį, prisipažinusį slapta bendradarbiavus su SSRS specialiosiomis tarnybomis ir įrašytą į prisipažinusių asmenų įskaitą. Nes iš tiesų KGB vykdė savo pačios pasitvirtintomis taisyklėmis nustatytą agentūrinę operatyvinę veiklą, persekiojo politinius priešininkus bei tuos, į kuriuos baksteldavo budrių komunistų partijos parankinių pirštai.
Ir ką gi? Dabar visi tie, kurie buvo persekiojami už politinius įsitikinimus sovietmečiu, sužinos, kad buvo persekiojami ne naudojant neteisėtus minėtus „agentūrinius operatyvinius veiksmus“, o „agentūrinius kriminalinės žvalgybos metodus“. Vienas žodis pakeistas į du. „Operatyvinė“ į „kriminalinę žvalgybą“. Šis paprastas plunksnakočio brūkštelėjimas politinius kalinius paverčia „kriminaliniais“. Disidentas, kuris buvo kankintas operatyvinei veiklai naudojant radioaktyvias medžiagas, pogrindinės spaudos platintojas, demaskuotas naudojant operatyvinės veiklos metodą su radioaktyviais izotopais, rezistentas, persekiotas agentų smogikų, naudojusių visas „agentūrines operatyvines“ priemones, dabar sužinos, jog tai buvo „kriminalinė žvalgyba“.
Nieko tokio? Anaiptol. Tai jau ne vieno žodžio, o tūkstančių žmonių gyvenimo istorijų keitimas. KGB niekada nebuvo ir dabar netaps „kriminalinės žvalgybos“ institucija, kaip ją bevadintum. Jos sukūrimo tikslas kitas, kita veikla ji ir užsiiminėjo. Tokias klaidas reikia taisyti nieko nelaukiant, įvertinant ir tai jog kažkas persistengė – pasiūlė taisyti tai, ko nereikėjo keisti.
Premjerui, beplečiančiam savo aparatą ir savo pagalbininkams bedalijančiam priedus „už papildomą darbą“, patarčiau keisti ką nors kita – pavyzdžiui, baldus ar paveikslus. Tačiau ne istoriją. Valdantis kitus, turėtų išmokti valdyti save ir žinoti, kur ir ką pasirašo. Jeigu vyrauja vien tik biurokratinis požiūris į praeities vertinimą, tai nuo tokių klaidų niekas neapsaugos. Po šio nutarimo pasirašymo pernelyg aiškiai pasimatė, kad gausūs priedai neapsaugo nuo istoriją pamirštančios biurokratijos parengtų kliurkų.

Atgal