A. Anušauskas : ,,Už ką kovojame"

Šis tradicinis klausimas pateikiamas gana dažnai, nes praėjus 25 metams po Baltijos kelio kiekvienas galime pasverti savo įsivaizduotos ateities viziją. Ir tos ateities įsivaizdavimas tuo metu buvo lyg trivialus palyginimas su tuo, kur buvome ir ko norėjome.

Gyvenome uždaroje šalyje, kuri dar buvo okupavusi mūsų valstybę. Turėjome valdžią, uzurpavusią vienintelę komunistų partiją, kuri, mėgdama matuotis demokratijos drabužius, buvo panaši į išprotėjusį tironą. Buvome verčiami taikstytis su primestomis ateistinės valstybės „tiesomis“ dėl bažnyčios, draudimais ir ribojimais keliauti po pasaulį, neturėti privačios nuosavybės, įsisavinti socialistinės ekonomikos deficitų ypatumus ir dar turėti šimtus kitokių gyvenimo potyrių, kurie dabar nėra net įsivaizduojami.

Dabar galima pamatyti svetimos sovietinės armijos simboliką ant apkvaitusių turistų galvų (ar kokio tilto skulptūrų), bet ne ant guviai marširuojančių gatvėmis kokios nors lapkričio 7-osios proga. Galime pamatyti Plateliuose šaltojo karo raketų šachtas ir apgriuvusias branduolinių raketų bazes visai netoli Vilniaus, ir jau sunkiai atpažįstamą Šiaurės miestelį, kuris asocijavosi anaiptol ne su prekybos centrais.

Prieš dvidešimt penkerius metus atlikti tyrimai rodė, kad žmonės pirmiausia norėjo nepriklausomos valstybės, kaip pagrindinio jų ateities gerovės garanto. Bet tuo metu niekas negalėjo įsivaizduoti, kokie sunkumai laukia nepriklausomybę atgausiančios valstybės. Dar nebuvo sausio žudynių, bet buvo isteriški grasinimai iš Kremliaus apie būsimas grėsmes Baltijos tautoms.

Mes mokėmės ne tik himno žodžių, bet ir istorijos. Molotovo-Ribentropo pakto metinės buvo dar vienas priminimas tuometinei „gorbiomanija“ sergančiai Europai, kad šiame jos pakraštyje vis dar nelikviduotos diktatorių sandėrio pasekmės. Europa nebūtų praregėjusi, jei ne milijonas rankomis susikibusių okupuotų šalių piliečių... Kovojome už tai, kad sugrįžtume į pasaulį.

Dabar, kai laikas ištrina praeities kontūrus, ir buvusios raudonos spalvos gama jau kai kam atrodo labiau rožinė, galime savęs paklausti: už ką kovojome? Kiekvieno atsakymas bus nevienodas, nes dabar kiekvienas turime savas tiesas, teisę netylėti, teisę ieškoti tiesos... Valstybė nebuvo ir nebus sustingęs piliečių susivienijimas, kuriame galima pasiekti kažkokį galutinį vystymosi tašką.

Kažkam ir demokratijoje trūks tiesos, kažkam reikės stiprios valdžios... Iškovota teisė laisvai pasirinkti gyvenamą ir darbo vietą kažkam atrodys lyg pasaulio pabaiga... Tačiau atsisukus atgal galima tik pasakyti, kad tai, kas buvo pasiekta, dar nėra mūsų įvertinta. Geopolitinės aplinkybės nulėmė ne tik dramatišką, bet ir sėkmingą Nepriklausomybės atkūrimą. Tai leido mums pasirinkti savo valstybės politinius, ekonominius ir karinius sąjungininkus bei gauti iš to maksimalią naudą.

Piliečių ateities gerovės kūrimas taip pat priklauso ne tik nuo valdžios, bet ir kiekvieno pasirinkimo – tikėti ar ne savo šalies ir tautos ateitimi. Kaip ir į klausimą „už ką kovojome“, taip ir į klausimą „už ką kovosime“ kiekvienas gali atsakyti pats. Kaip ir prieš 25 metus...
 

Atgal