A. Anušauskas. Blokadų pamokos: kieno pramintu keliu žengia V. Putinas

Prisimenantieji 1990 metų Lietuvos ekonominę blokadą žino, kad ekonominių santykių nutraukimas ar ribojimas kenkia abiems pusėms. Bet net tuomet M.Gorbačiovas žengė jau pramintu ir istorijoje žinomu keliu. 1933 m. pradžioje Vokietijos kancleriu paskyrus A. Hitlerį, nacistinė Vokietija atvirai ėmė kalbėti apie planus atgauti po Pirmojo pasaulinio karo prarastas teritorijas, tarp jų ir Lietuvos atsikovotą Klaipėdos kraštą. Buvo suaktyvintas visas pronacistinių organizacijų tinklas, kurių rengtą sukilimą nutraukė Valstybės saugumo departamento veiksmai. Vokietijos valdžia ėmėsi ekonominių sankcijų prieš Lietuvą. Pradėta nuo tradicinių Lietuvos eksporto prekių - pieno ir mėsos produktų importo ribojimo. Hitlerio vyriausybė nuo 1934 m. pradžios Lietuvai sviesto importo kvotą sumažino daugiau kaip dviem trečdaliais, apribojo kiaulių įvežimą. Be to, Vokietijos valdžia ženkliai sumažino neapmuitinamų prekių įvežimą. Žinoma Lietuva su Vokietija buvo sudariusi sutartis, kuriose Vokietijos nustatyta, kad įvežimo, išvežimo ir pervežimo laisvės suvaržymai gali būti taikomi tik tiek, kiek bus taikomi lygiai visoms šalims. Vokietijos valdžios veiksmai pažeidė tarpvalstybines sutartis, bet niekam dabar jau ne paslaptis kaip šias sutartis vertino Hitleris. Lietuva ir tuo metu mėgino rasti tarptautinių organizacijų paramą bei dėl Vokietijos veiksmų įteikė protesto notą Tautų Sąjungai.
Nepaisydama Vokietijos ekonominio spaudimo Lietuvos vyriausybė spaudė nacistų organizacijas ir pagal 1934 m. vasario 8 d. išleistą Tautai ir valstybei saugoti įstatymą suėmė vietos nacių aktyvistus bei lyderius ir uždraudė nacistines partijas. Buvo sulaikyti ir teismui atiduoti pora šimtų nacių. Tai buvo pirmasis jų teismas Europoje.
Vokietija 1934 m. kovo 14 d. paskelbė ekonominę blokadą – uždarė savo sieną Lietuvos žemės ūkio produktams. Jau nuo 1932 metų Vokietijos dalis Lietuvos užsienio prekyboje nuolat mažėjo, tačiau vos ne pusė Lietuvos eksportuojamų prekių vis dar buvo išvežamos į Vokietiją. Jausdama tokį ekonominį spaudimą Lietuva tuo metu buvo vienintelė Europos valstybė, kuri griežtai persekiojo nacius: 87 naciai apkaltinti antivalstybine veikla prieš Lietuvą ir ginkluoto sukilimo rengimu, siekiant Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. Net ėmėsi originalių priemonių žalai sumažinti - valstybės tarnautojai turėjo pirkti tam tikrą jo algą atitinkantį kiekį žąsų. Nepristačiusiems pažymos, kad žąsys nupirktos - nemokėdavo atlyginimo. Lietuvos eksportas ir importas persiorientavo į kitas rinkas. Eksportas į Vokietiją smuktelėjo 15 kartų.
Tačiau  A. Hitlerio valdžiai darant nuolatinį politinį spaudimą ir nepatiriant didesnės tarptautinės paramos Lietuvos valdžia ėmė daryti tam tikras nuolaidas.
Tokios buvo istorijos pamokos. Ir panašu, jog Rusijos prezidentas V.Putinas jas mokėsi. Spaudimas gali atvesti prie nuolaidų jeigu nėra paisoma galimų ekonominių nuostolių ir nebijoma tarptautinių organizacijų spaudimo ar sankcijų. Tačiau toks buvo Hitlerio pramintas kelias... Kur jis vedė jau žinome. Bet kur Lietuvos vyriausybės aktyvios pastangos bent jau mokytis iš istorijos?
 

Atgal