A.Anušauskas: Milijonas sidabrinių šeimos bizniui

Kažkas Lietuvoje pardavė šeimos verslo kioskelį, dar pridėjo žemę po tupykla ir gavo milijoną sidabrinių. Apie ką aš čia? Gal apie Skardžia(-balsį) moterų persekiotoją iš Seimo? Ar jo vokelinių „rašytojų“ komandą, kuriems vokelinė demokratija kišenių nespaudžia, nes jie rašo vieno veiksmo baleto skardžius libretus? Matyt ir apie juos. Nors daugiau apie jų susijaudinimą, kai pirmą kartą elementarus žurnalistinis tyrimas išlukšteno vieno politiko labai privataus šeimos biznio užkulisius.
Vokeliai išeina iš mados. Registruoja uabinį „kioskelį“ ir turi galimybę TEISĖTAI užsidirbti. Na ir kas, kad Maskvos srityje įregistruota „URARTU“ bendrovė, pertraukomis tarp statybų galėjo prekiauti brangakmeniais ir auksu. Na ir kas, kad šios biznio šakos prievaizdais yra Federalinė Saugumo Tarnyba. Na ir kas, šios įmonės savininkas tapo 2012 m. spalio 22 d. Maskvoje įsteigtos „Tradicija-L“ įmonės steigėju ir paskubomis (įsivaizduokime greitį!) per 35 dienas susiranda patrauklią galimybę investuoti į kitą tris mėnesius Alytuje veikusią įmonę ir pastaroji per tokį pat rekordiškai trumpą laikotarpį surado perspektyvią investiciją į žolies riedulį - buvusiose labai atsakingo seimūno šeimos valdose. Tik už milijoną ar du milijonus sidabrinių. Auksu ir brangakmeniais prekyba nebuvo perspektyvi po tokios investicijos ir jos savininkas bendrovę „Urartu“ likviduoja 2013 m. liepos 31 d.
Bet kodėl nebuvo gaila tiek sidabrinių ir kokie dar skardžių libretų autoriai bus aukso plunksnomis. Kad neatšiptų. Kad galėtų rašyti apie operetines kariaunas ir užsimerkti prieš milijono sidabrinių kelionę Lietuvos ar Daugų salomis. Jiems tai neįdomu. Įdomu yra paskleisti žinią, kad nėra ko dėl to rūpintis. Juk galima eilinį kartą pasišaipyti iš „įtariųjų“ konservatorių, išvadinti juos „feldmaršalais“ ir praleisti nematomis sidabrinių kapšelių maršalų kliką. Kartu galima ir užmiršti, kad apie informacinį karą, sąmoningai žlugdytus energetinius projektus ilgai nečiulbėjo nei valdančiųjų lakštingalos, nei telkėsi raudonųjų gvazdikų armija. Etatinių propagandistų (reikia pripažinti gerokai pasitobulinusioje) grupelei, prieinančiai prie mikrofonų ar Seimo salėse, ar televizijų studijose nebeliko jokio kito priešo be konservatorių. Nes jie gadina „salos kioskelių“ pardavimo („nemokamas“ priedas- Lietuvos interesai) biznius, nepraliedžia jų tylomis... O juk kai sakė razbaininkas iš liaudies (tas, kur Blindos alų reklamuoja) – „tyla- gera byla“.

Atgal