Arvydas Anušauskas: Lietuvos valstybės branda ir vietos fiureriukų dūmai

Nors dauguma mūsų su nerimu stebi vykstančią Ukrainos dalies okupaciją (aliuzijos į 75 metų senumo istoriją niekur nedingsta: čekiškų Sudetų 1938 ir ukrainietiško Krymo okupacija ir aneksija 2014 metais, „lenkų koridorius“ 1939 ir “lietuviškas koridorius” į Karaliaučių dabar...), tačiau reikia pasakyti jog istorija negailestinga tokių sprendimų fiureriams – jų destrukciniai sprendimai tampa jų pačių ateities problemų šaltiniu.
Tačiau demokratinės valstybės iššūkius nacionaliniam saugumui geba įveikti kur kas geriau ir efektyviau.
Kol šimtai ir tūkstančiai pesimistų Lietuvos valstybėje pasigenda jų asmeninės gerovės įgyvendinimo, savo piliečių palaikoma valstybė per 24 metus sėkmingai įveikė ne mažiau dešimties rimtų grėsmių nacionaliniam saugumui.
Žinoma, tas sąrašas vis pasipildo ir dabartiniai įvykiai rytų Europoje tik dar kartą patvirtina, kad savo iškovojimus tautos privalo būti pasiruošusios ginti. Per pastarąjį šimtmetį Lietuvos valstybė išgyveno labai skirtingus laikotarpius, nuo nepriklausomybės atkūrimo iki okupacijų, nuo okupacijų iki nepriklausomybės atkūrimo ir sugrįžimo į Europos valstybių tarpą. Su nepriklausomybės laikinu praradimu grėsmės neišnyko. Čia negalioja taisyklė – „nėra valstybės – nėra grėsmių“.
Viską sprendė piliečiai, kurie suvokė, jog reikia priešintis ginklu okupantams, o kažkokiu istoriniu laikotarpiu pralaimėjus – negalima leisti išnykti valstybingumo problemai iš tarptautinės politinės dienotvarkės. Tegul ta dienotvarkė dėl geopolitinių sąlygų ilgam buvo padėta į stalčių, tačiau Lietuvos okupacijos ir aneksijos nepripažinimo byla visą laiką buvo keliama. Tolesnis nacionalinių interesų gynimas buvo pačių lietuvių rankose.
Išsaugoti tikėjimą laikinai pakirsto valstybingumo ateitimi, išlaikyti okupacijos nepripažinimo politiką, neleisti išnykti paskutinei valstybės institucijai - diplomatinei tarnybai, kovoti su totalitarinių režimų pastangomis naikinti Katalikų bažnyčią, remti kovą su okupaciniais režimais už politinės nepriklausomybės atgavimą... Penkiasdešimt metų teko individuliai ar organizuotai tuos nacionalinius interesus ginti.
Po 50-ies okupacijos metų atkurta Lietuvos valstybė susidūrė su naujomis grėsmėmis, tačiau su naujais iššūkiais nacionaliniam saugumui buvo sėkmingai susidorota. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo izoliavimas nuo tarptautinės paramos. Jau prieš atkuriant nepriklausomybę buvo sėkmingai internacionalizuotas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo reikalas, užsitikrinta užsienio valstybių tam tikra diplomatinė parama 1990-1991 metais. Paskui įveikta Rusijos kariuomenės neteisėto buvimo keliama grėsmė. Nesuteikus jokio teisinio pagrindo Rusijos kariniam buvimui Lietuvos teritorijoje, svetima kariuomenė buvo išvesta 1991-1993 m.
Buvo įveikta finansinio nestabilumo grėsmė ir sudarytos sąlygos nacionalinės valiutos įvedimui. Susitvarkyta ir su karinio-politinio valstybės izoliavimo grėsme - siekiant užsitikrinti geopolitinę atramą, sėkmingai pereita iš neutralios valstybės statuso prie siekiančios narystės NATO 1994 metais ir tapimo pilnaverte šio gynybinio bloko dalimi 2004 metais.
Nueita didžioji dalis kelio įveikiant ekonominės priklausomybės nuo Rusijos grėsmę. Siekiant šalies modernizacijos ir ekonominio stabilumo, vienodų sąlygų užtikrinimo Lietuvos piliečiams ES šalių darbo rinkoje, laisvo judėjimo per sienas sėkmingai įgyvendinta integracija į Europos Sąjungą. Teritorinių ginčų su kaimyninėmis valstybėmis grėsmė išspręsta sudarius sutartis su kaimyninėmis valstybėmis, pripažinusiomis Lietuvos teritorinį integralumą.
Lietuvos istorinė patirtis rodo, kad valstybė turi būti veiklia tarptautinių organizacijų nare, neužimti stebėtojos pozicijos, sudaryti sąlygas verslui dirbti konkurencingai ir vengti vienos krypties ekonominės (dabar ir energetinės) priklausomybės nuo kaimyninių valstybių, kurios niekaip nesusitvarko su savo praeitimi.
O karinės pajėgos ginti valstybę turi būti įpareigotos konstitucijos, o ne trumparegiškų politinių sprendimų – nė viena valstybė nėra apsaugota nuo demokratiniu būdu į valdžią prasiskverbusių perėjūnų ir savanaudžių.
Grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimas ir jų likvidavimas daro įtaką kiekvieno mūsų gyvenimui. Todėl tai ne vien politikų reikalas, tai visų piliečių reikalas. Po gražiais lozungais paslėptos ir ant demokratijos altoriaus padėtos antieuropietiškos referenduminės iniciatyvos (o, mano supratimu, ir antilietuviškos) nėra joks gėris savaime, kuriam reikia melstis. Net istorija rodo, kad 4-ajame dešimtmetyje vokiečių „demokratinių“ rinkimų ir referendumų rezultatai daug kam buvo apsukę galvas.
Įsižiūrėkim ir įsiklausykim, kur kartais veda vietinių fiureriukų (liet. „vadukų“) “geri norai”, ar tai būtų higienos reikmenimis prekiaujantis Panka, ar kelių partijų socialistas Paleckis, ar dar koks komunistuojantis kelių partijų veteranas ir kolūkietiškos radijo stoties žurnalistas Šliužas. Istorija tik moko, o ar išmokstamos pamokos – priklauso nuo piliečių.
Manau, kad per pastaruosius dešimtmečius po Kovo 11-osios išmokome tikrai daug ir aš tikrai ramus dėl daugumos mūsų piliečių būsimų apsisprendimų. Net dezinformaciniai dūmai ir migla iš Rusijos to nepaveiks. Tik nereikia manyti, kad po to bus ramus valstybės gyvenimas. Jame dar bus nemažai iššūkių ir jiems dar reikės pasiruošti. Bet tai liečia tik dirbančius mūsų valstybei ir jos piliečiams, o ne su antilietuviškų iniciatyvų dūmais apsinešusius gerklingus fiureriukus („vadukus“).

Atgal