Arvydas Anušauskas. Prezidento rinkimai – kaip visuomenės veidrodis

Nors politologai nesutaria, ar Zigmantas Balčytis yra palankus konkurentas Prezidentei Daliai Grybauskaitei, ar mažiau palankus, tačiau vienareikšmiškai galima teigti – šie Prezidento rinkimų rezultatai kaip niekada anksčiau parodė mūsų visuomenės būseną. Beveik pusę pasitikėjimo balsų surinkusi D. Grybauskaitė pagrįstai gali sakyti, kad jos penkerių metų darbas šiame poste buvo įvertintas labai gerai.
Griežta pozicija dėl teisiamųjų suole atsidūrusios partijos, pastangos mažinant korupciją, Lietuvos ir jos piliečių interesų gynimas monopolistų spaudimo akivaizdoje, energetinio saugumo politikos įgyvendinimo palaikymas – visa tai buvo įvertinta.
To nepasakyčiau apie kitus, jau iškritusius konkurentus. Nors Bronių Ropę galima pasveikinti iškovojus pergalę (sutrinkus trečdalį balsų) savo ilgai valdomame rajone, tačiau akivaizdu, jog Lietuvos rinkėjas savo Prezidentui priskiria žymiai daugiau savybių negu vieno rajono merui.
Tačiau Vilniaus miestą kelius metus valdžiusio Artūro Zuoko triuškinamas pralaimėjimas ir vos dešimtadalio vilniečių pasitikėjimas – rimtas signalas tarp partijų ir savo interesų besiblaškančiam merui. Prarastas pasitikėjimas nebeprikeliamas vien tik skambiais šūkiais. Vilniečių interesų nuolatinis aukojimas „rubikoniniams“ interesams tik sustiprino praskolinto miesto mero neigiamą šleifą.
Naujai iškeptas Georgijaus juostelės kavalierius Valdemaras Tomaševskis savo dviprasmiškais reveransais Kremliaus agresyviai politikai pasiėmė savo partijos kontroliuojamų Vilniaus ir Šalčininkų rajonų rinkėjų balsus ir susirinko pusę balsų Visagino miestelyje. Tiesa, negalėčiau sutikti su nuomone, jog jis susirinko rusų bendruomenės balsus. Vilniaus ir Klaipėdos miestuose jam pavyko surinkti tik mažiau kaip pusę jų atiduotų balsų (arba vos penktadalį nuo visų potencialių rusakalbių rinkėjų), o jų aktyvumas buvo daugiau kaip pusantro karto mažesnis negu Lenkų rinkimų akcijos administruojamuose rajonuose. Tai tik rodo, kad homogeniškos tautinės politinės organizacijos neturi lemiamos įtakos šių rinkėjų pasirinkimui ir jų balsai atsidūrė pagrindinių kandidatų „krepšeliuose“. Kalbos apie rusų integracijos į Lietuvos visuomenę didesnį gylį ne iš piršto laužtos. Gera žinia V. Tomaševskiui tik ta, kad tokio mobilizacinio rinkėjų aktyvumo jam gali pakakti vėl prasmukti per Europos parlamento užveriamų durų plyšį.
Apie Darbo partijos patirtą fiasko galima daug rašyti, tačiau akivaizdu, jog rinkėjas vis labiau atskiria tarp interesų susipynusių politikų kuriamus modelius ir mažiau pasiduoda manipuliavimui. Net Kėdainiai nebeklauso vietinio kunigaikštuko „laiškų iš toli“ ir balsuoja už dabartinę Prezidentę. Vargana santykinė A. Paulausko pergalė prieš Z. Balčytį Kėdainiuose tik simbolizuoja šios partijos suvargusį autoritetą. Totalus pralaimėjimas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje tik paryškina šį paveikslą – darbo partijos bylai rinkėjai tikrai deda tašką.
Dabar apie protesto elektoratą. Jis išties įvairialypis, apimantis ir Drąsos kelio simpatikus, ir antieuropinius darinius. Todėl Naglio Puteikio kontroversiškai vertinama rinkiminė agitacija surado savo klausytoją. Matyt, savo nusiteikimu prieš euro įvedimą nuo 2015 metų (beje, tą pačią poziciją gina ir V. Tomaševskis) jis pritraukė ir nedidelę dalį „skriaudžiamo“ Rolando Pakso šalininkų.
Nors apie Lietuvos gynybos planus šis kandidatas savo programoje demonstravo neišmanymą, bet tai nekrito šiems rinkėjams į akis. Nemanau, kad Lietuvos gynyba jiems nerūpi, bet akivaizdu, jog komunikavimas apie Lietuvos gynybinį pasirengimą nemenkai daliai visuomenės tebėra terra incognita. Nors Kaune ir Vilniuje šio protesto elektorato nepadaugėjo, tačiau N. Puteikis Klaipėdos ir Kauno miestuose santykiniai laimėjo ir prieš Z. Balčytį, ir prieš A. Paulauską. Tai rodo, kad vis dėlto antrajame rinkimų ture šie rinkėjai nebus perimti Z. Balčyčio, o papildys prognozuojamą D. Grybauskaitės rinkėjų dalį.
Pačiam Z. Balčyčiui labiausiai trukdys sėdėjimas ant dviejų kėdžių – ir Prezidento, ir Europos Parlamento rinkimų. Dabartinė padėtis prasidėjus politinėms batalijoms antrajame ture atrodo komiškai. Iš dviprasmiškos padėties neištrauks ir socialdemokratų štabo „paruoštukai“, kurie kritikuoja D. Grybauskaitės laikyseną Z. Balčyčio nebyliomis lūpomis. Nors jau pravardžiuojamas mini Butkevičium, Z. Balčytis kol kas nepademonstravo noro išsivaduoti iš šio draugiško glėbio ir išeiti iš A. Butkevičiaus šešėlio. O juk rinkėjai Prezidentui deleguoja vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios sprendimų kontrolės funkciją ir tikisi būti apsaugoti nuo valdžios žalingų ar neatsargių iniciatyvų. Rinkimai parodys, ar rinkėjai iš tiesų nori savarankiško Prezidento.



 

Atgal