Arvydas Anušauskas: Kodėl KGB neapsišvitino Černobylyje: technogeninių katastrofų užkulisiai

Knygoje „KGB. Visiškai slaptai“ skaitytojai galėjo susipažinti ir apie ko gero vieną iš kontraversiškų sovietinio saugumo veiksmų – pastangas sekti avarijos likvidatorius ir tirti avarijas ar jų galimybes stambiausiuose pramonės objektuose Lietuvoje. Prieš 29 metus, kai pasaulis sužinojo ko gero baisiausią naujieną – sprogus Černobylio atominės elektrinės reaktoriui po dalį Europos, o vėliau beveik visą šiaurinį Žemės pusrutulį išnešiotos radioaktyvios dulkės, viena organizacija ėmėsi kontroliuoti informacijos sklaidą iš katastrofos vietos. Nuslėpti tikruosius katastrofos mastus buvo neįmanoma. Tačiau tai, kad katastrofą nulėmė ne diversija, o išvakarėse pradėtas eksperimentas, kurio metu buvo atjungiamos automatinės rektoriaus apsaugos, niekas nenorėjo iš karto patikėti.

Nors KGB 1983-1985 m. atominės energetikos objektuose užfiksavo daugiau kaip 600 ypatingų atvejų, avarijų ir įrengimų gedimų. Kartu nustatė virš 100 nekokybiško projektavimo ir įrengimų gamybos faktų, daugiau kaip 80 atominių elektrinių statybos pažeidimų. Praėjus metams po katastrofos, KGB mėgino pagerinti savo įvaizdį bent jau sistemos viduje ir platino informaciją apie savo indėlį saugant kitus branduolinius objektus. Žinoma, pagal tradiciją nepamiršdavo paminėti, kad avarijos dėl sudėtingos technologijos gali būti nulemtos ir priešiškai nusiteikusių žmonių. KGB priminė ir savo pačios sumodeliuotą eksperimentą, kurį atliko 1985 m. kovo mėn. ir ne kur kitus, o toje pačioje Černobylio elektrinėje.

Į elektrinę slaptų mokymų metu buvo pasiųsti šeši „diversantai“. Iš jų penki pateko ir padėjo sprogmenų imitacijas svarbiose elektrinės vietose. Net persivilkdami elektrinėje specialia apranga „diversantai“ nesudomino kitų elektrinės darbuotojų. Tačiau po metų nereikėjo ir diversantų – Černobylio reaktorius sprogo dėl technologinio eksperimento metu padarytų klaidų. KGB analizavo Černobylio avarijos likvidavimo patirtį per savo prizmę - kaip galimybę įvertinti saugumo veiksmus ypatingo periodo metu. Juk Sovietų Sąjunga nuolat ruošėsi branduoliniam karui ir gyvenimas bei darbas esant realiam radiaciniam pavojui kėlė susidomėjimą.

Po avarijos KGB turėjo užtikrinti ir 40 tūkst. likvidatorių sekimą „ypatingomis sąlygomis“. Patiems KGB darbuotojams buvo rekomenduojama nevykti į didesnio radioaktyvumo zonas, todėl KGB ypatingieji skyriai prie karinių dalinių skubėjo verbuoti agentus tarp likvidatorių. Jiems buvo keliamos užduotys būnant už radioaktyvios zonos ribų prižiūrėti likvidatorius, informuoti apie sklindančius gandus ir t.t. Iki 1986 metų pabaigos KGB gavo 700  informacijų, tarp kurių 39 apie įtarimus šnipinėjant, 42 apie paslapčių platinimą, 112 apie politinį nepatikimumą, 96 - apie nepateisinamą likvidatorių apšvitinimą ir t.t. Buvo įspėti profilaktiškai 124 asm. Tarp sekamųjų atsidūrė ir 8 tūkst. likvidatorių iš Lietuvos. Slaptas KGB sekimas turėjo likti paslaptyje, kaip ir judančio radioaktyvaus debesio kelias per Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos ir kitas teritorijas.

KGB imdavosi tirti ypatingus įvykius- pramonines, technogenines avarijas. Taip 1981 m. įvykus mazutą vežusio anglų tankerio avarijai Klaipėdos uoste, keleivinio traukinio susidūrimui su krovininiu Kaune, žuvus sklandytuvu skridusiai Kavaliauskaitei ar kilus gaisrui Mažeikių naftos perdirbimo gamykloje KGB pradėdavo savo tyrimus. Kaip nuopelną sau KGB prisiėmė kelio 24 galimoms avarijoms užkirtimą – 10 aviacijoje, Ignalinos atominėje elektrinėje (nustatyta, kad buvo dedami mažesnio diametro vamzdžiai galėjo sukelti sunkią avariją), Jonavos „Azote“  ir kt. 1981-1983 m. visuos pramonės, žemės ūkio ir transporto objektuose Lietuvoje įvyko 6 avarijos ir 281 gaisras (ir Ignalinos AES, Mažeikių naftos perdirbimo, Jonavos „Azoto“ gamyklose ir Elektrėnų elektrinėje). Tačiau KGB Ignalinos atominę elektrinę, Mažeikių naftos perdirbimo, Kėdainių chemijos ir Jonavos Azoto gamyklas, Elektrėnų elektrinę ir toliau vertino kaip objektus, kurie gali būti pažeidžiami diversijų. Ir žinoma pirmiausia ieškojo „diversijų“ požymių. Tuose objektuose, anot KGB, pavojų kėlė dirbantys buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai bei palaikantys ryšius su užsieniečiais.

Po Černobylio atominės elektrinės avarijos 1986 m. gegužės mėn. vykusiame SSRS KGB vadovų pasitarime buvo nurodyta dalyvauti kiekvieno ypatingo atvejo tyrime naudojant visas pajėgas ir priemones, kadangi šie įvykiai „naudingi priešui ir priešiškiems elementams“. Tačiau ir tai neapsaugojo nuo technogeninių avarijų, nes absoliuti dauguma jų buvo susijusi ne su kokiais nors tariamais „priešiškais elementais“, o su nekokybiška įranga, technologijų pažeidimais, prasta priežiūra ir kitomis priežastimis. Taip 1989 m. kovo 20 d. Jonavos “Azote”, kuriame KGB turėjo rezidentą, 22 agentus ir 17 patikimų asmenų, įvyko avarija. Susidaręs nuodingų medžiagų debesys apėmė 300 kv. km. Teko evakuoti 23 tūkst. žmonių, tačiau žuvo 7 ir 60 patyrė cheminių sužalojimų. Ir net Gorbačiovo pertvarka nepakeitė KGB metodo  - lokalizuoti neigiamos informacijos sklidimą specialiai kontroliuojant visos Kauno zonos gyventojų susirašinėjimą. Tai rodė, kiek pastangų reikėjo komunistinei valdžiai, kad tik būtų nuslėpta tiesa apie katastrofų tikrąsias priežastis ir padarinius.

 

Atgal