A. Anušauskas. Graikiškosios pamokos: referendumai nepanaikina politikų atsakomybės

Graikijos referendumas mūsų sensacijų ištroškusioje, kaip kempinė sugeriančioje visas skambias antraštes žiniasklaidoje vadinamas istoriniu. Referendumo rezultatų sulaukę graikai (bent jau jų dalis) džiūgavo, tačiau jau kitą dieną stojosi į ilgas eiles prie bankomatų pasiimti po 60 eurų iš savo nuosavų sąskaitų. Kaip vadinti šį reiškinį? New York Times pasitelkęs ekspertus pavadino tai herojizuotos, rezistencinės praeities atgarsiu: „per sekmadienį vykusį istorinį referendumą graikus ištarti tvirtą „NE“ naujoms griežto taupymo priemonėms įkvėpė išskirtinė šalies kultūra ir istorija, skatinanti nepasiduoti Europos spaudimui bei išsaugoti šalies garbę ir orumą“. Anot analitikų ir ekspertų: „referendumo rezultatus iš dalies galima aiškinti šalies istorijos tėkmėje susiformavusiomis giliomis vertybėmis ir normomis, kurios išugdė nepalaužiamą graikų tikėjimą ir ryžtą kovoti net beviltiškiausiose gyvenimo situacijose“. Juk iš tiesų šalis ištisus šimtmečius kovojo dėl savo išlikimo, atlaikydama didžiųjų kaimynių spaudimą (Osmanų XIX a. ar Vokietijos ir Italijos XX a. pirmoje pusėje...). Tačiau jei graikų kovingą dvasią taip pat formavo herojiški pasakojimai ir mitai apie laimėjimus įvairiuose mūšiuose, istorijos apie išskirtines asmenybes bei jų poelgius, ar jau galima teigti, kad XXI amžiuje Graikija jau didvyriškai „kovoja“ su tarptautinėmis institucijomis ir Europos Sąjunga? Negalėčiau pritarti Atėnų universiteto istoriko Thanoso Veremio interpretacijai dėl įvykusio referendumo: „graikai vėl įsitraukė į  nepriklausomybės karą prieš Europos Sąjungą“, nors patys aršiausi europietiško solidarumo priešininkai Vokietiją ir Prancūziją kaltina naujo tipo kolonizacija.

Tačiau iš tiesų su Europos Sąjunga Graikija dar nekovoja, nors Putinas ir siunčia sveikinimus. Beveik tris kartus negu Lietuvoje didesni pinigai graikų ūkininkams ir toliau eina būtent iš ES. Vyksta kova su euro zonos centriniu banku, tačiau apklausų duomenimis dauguma šalies gyventojų pasisako už pasilikimą ES. Taip, Eurozonos centrinis bankas nespausdina pakankamai pinigų patenkinti Graikijos išaugusiems poreikiams. Ir nespausdins. Tačiau cipriotams (nepainioti su Kipro gyventojais!) arba Cipro pasekėjams tai nė motais. Jie kviečia priešintis naujai Europos bankų sistemai, kuris tariamai ignoruoja ne tik graikų, bet ir kitų Europos šalių nuomonę bei interesus. Geriau siesta prie bankomatų, negu kalbėtis apie anksčiau psisimtų įsipareigojimų vykdymą. Graikų parlamentarai puikuojasi “OXI” (Ne) plakatais ant savo darbo stalų, tačiau ko vis tik galima išmokti iš graikų?

Skeptikai žinoma pasakytų, kad nieko negalima išmokti, tačiau vis tik šiokios tokios graikiškos pamokos yra akivaizdžios. Kalbėsiu ne apie ekonomines pamokas – gyventi pagal išgales, ne iš “greitųjų” Tarptautinio valiutos fondo kreditų ir pan. Daliai žmonių, tai sunki užduotis ir Graikijoje, ir Lietuvoje. Pirmoji pamoka yra politinė: politikai negali kratytis savo atsakomybės priimdami skausmingus sprendimus. Negali slėptis po referendumo skydu. Taip, referendumas yra aukščiausia politinės tautos valios išraiška, tačiau nuo politikų tai nenuima atsakomybės. Prie derybų stalo sėdės ne visa politinė tauta, o konkretūs ciprai ir varoufakiai. Tačiau jei jie manipuliuos informacija, dozuos ją savo tautai, praloš visi referendumo dalyviai. Turime tokių ir lietuviškų pavyzdžių, bet apie juos ne šį kartą.

Antroji pamoka istorinė: Graikijos jau daugiau kaip keturis dešimtmečius niekas nepuola. Net ilgaamžė priešininkė Turkija yra susitaikiusi su šios garbingos tautos pasirinkimais (išskyrus Kipro situaciją). Net iš šalies atrodančios bergždžios Europos Sąjungos pastangos, vis dar siūlomos. Europietiška lanksti diplomatija leidžia derėtis net tomis aplinkybėmis, kai kita pusė akivaizdžiai ignoruoja derybų teikiamas galimybes. Situacijos dramatizmas paskatino Europos politikus skambiems pareiškimams, tačiau neužtrenkė durų deryboms. Naujasis graikų finansų ministras su Euklido vardu, beveik kaip senovės graikų matematikas Euklidas, turi galimybę naudotis aksiomomis, t.y. t.y. teiginiais, kurių teisingumas matomas be įrodymų. Tačiau kyla abejonės ar naujajam Euklidui pavyks pakeisti jo vyriausybės įdiegtą politinę aksiomą: “Graikija visada teisi, o jei neteisi, tai dėl to kalti tik kreditoriai”. Tokios aksiomos turi galios tik Graikijoje, bet ne už jos ribų.  O aksiomos “Graikija visada yra neteisi”, matyt turėtų būti peržiūrėtos ir tarptautinėse finansinėse institucijose. Ypač jei kalba eina apie ekonomiką ir finansus bei jų perspektyvas. Net ta pačia liga sergantiems ligoniams gydymo priemonės būna individualios, kad vaistai visiškai nepribaigtų ligai besipriešinančio organizmo. Graikijai verkiant reikia reformų, kurios skatintų ekonomikos augimą, o tarptautinių finansinių insitucijų naudojami finansiniai instrumentai duotų abipusę naudą. 

Atgal