A. Anušauskas: Genocidas Balkanuose - Rusijai ne genocidas?

Į tokį klausimą Rusijos atstovas prie Jungtinių Tautų jau atsakė. 1995 metų liepos 11-osios įvykiai Srebrenicoje, kuomet Bosnijos serbų pajėgos išžudė 8 tūkst. musulmonų vyrų ir berniukų, praėjus 20 metų sužadino naujas aistras ir diskusijas. Kremliaus ambasadoriaus prie JT genocido vadinimą genocidu pavadino „kurstančiu nesantaiką“ ir sufokusuotu „tik į vieną konflikto pusę“. Anot Rusijos ambasadoriaus JT Vitalijaus Čiurkino: „Jungtinės Karalystės parengta rezoliucija yra nekonstruktyvi, konfrontacinė ir politiškai motyvuota. Nesąžininga dėl karo nusikaltimų išskirti tik Bosnijos serbus. Pritarimas šiai rezoliucijai sukeltų tik dar didesnę įtampą regione.“ Klausimas, tai ar Rusija mato šiame įvykyje genocidą ar „konfliktą“ atsakytas balsavimu Jungtinėse Tautose. Nors tarptautiniai tribunolai įvykdytą nusikaltimą įvardino kaip genocidą, Rusija savo veto teise užtraukė nešovę visoms Jungtinėms Tautoms. Ne, nešlovė yra užtraukta ne atskiroms šalims, kurios balsavo už genocidą smerkiančią rezoliuciją, o Jungtinėms Tautoms kaip institucijai.  Juk ir Srebrenicoje, kur prieš 20 metų buvo įvykdytos žudynės buvo JT saugomas anklavas („saugi zona“). Anklavą saugoję lengvai ginkluoti taikdariai negalėjo pasipriešinti R.Mladičiaus vadovaujamoms pajėgoms. Pasidavus Srebrenicai, per kelias skerdynių dienas generolo R.Mladičiaus vadovaujamos Bosnijos serbų pajėgos ir sukarinti daliniai, įskaitant nereguliariąsias Serbijos policijos pajėgas, patekusias į Bosnijos teritoriją iš Serbijos, kartu su vadinamaisiais savanoriais iš ES valstybių narių atskyrė 8 000 musulmonų tikėjimo vyrų ir berniukų nuo moterų ir vėliau juos išžudė. Tuo metu įvykdė ir masinę etninio valymo operaciją apie 30 000 moterų, vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių prievarta ištremdami. Tai buvo didžiausias karo nusikaltimas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Jungtinės Tautos nesugebėjo užkirsti kelio žudynėms tuo metu, nesugebėjo jų vieningai pasmerkti ir prabėgus 20-čiai metų.

Savo laiku JAV prezidentas Barakas Obama Srebrenicos žudynes pavadino "dėme mūsų kolektyvinėje sąmonėje", tačiau praėjus keliems metams pasaulis vėl iš naujo priverstas svarstyti: kas atsitiko per tuos metus, kai Jungtinių Tautų karo nusikaltimų tribunolas dėl Srebrenicos žudynių kaltino genocidiniu nusikaltimu Bosnijos serbų lyderį Radovaną Karadžičių ir karo vadą Ratko Mladičių, ieškojo konkrečių nusikaltėlių, juos teisė? Juk 1992-1995 metais vykusiame Bosnijos kare žuvus apie 200 tūkst. žmonių, Srebrenicos žudynės yra vienintelis konflikto epizodas, kurį JT karo nusikaltimų teismas įvertino kaip genocidą. Genocido sąvoka yra pakankamai aiški ir dėl jos turinio praktiškai niekas dabar jau nesiginčija, ypač kai nusikaltimo aplinkybės yra pakankamai aiškios – žmonės išžudyti dėl priklausomybės religinei-etninei grupei. Dar 2014 metais, minint Ruandos genocido 20-ąsias metines, JT Saugumo Taryba priimtai analogiškai rezoliucijai, smerkiančiai Ruandos genocidą ir kviečiančiai užkirsti kelią tokiems nusikaltimams ateityje, tokio pasipriešinimo nebuvo.

Rusija užėmė šio genocidinio nusikaltimo neigimo poziciją tariamai gindama Serbiją ir vetavo JT Saugumo Tarybos rezoliuciją, smerkiančią genocidą, žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus, taip pat ir genocido nusikaltimą Srebrenicoje bei kitus nusikaltimus žmoniškumui konflikto Bosnijoje ir Hercegovinoje metu. Žinoma galima paminėti, kad Kinija, Nigerija, Angola ir Venesuela balsavimo metu susilaikė, tačiau nesiėmė neigti nusikaltimo turinio ir prigimties, tik abejojo ar taip nebus sukelta grėsmė JT Tarybos vienybei. Ir iš tiesų vienybei grėsmę sukėlė tik Rusijos pozicija.

1999 m. Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius paskelbė, kad JT nesugebėjo įvykdyti savo mandato, visų pirma apsaugant vadinamąsias saugias zonas, todėl taip pat prisiima kaltę. Juk žudynės tapo tarptautinės bendruomenės bejėgiškumo simboliu. Europos parlamentas dabar atkreipė dėmesį, kad reikia ištirti ir ar ES piliečiai 1992–1995 m. Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje sudarė geresnes sąlygas genocido aktams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams ir ar juos vykdė. Tokiame fone akivaizdu, kad Rusijos pozicija vetuojant rezoliuciją smerkiančią genocido nusikaltimus yra tik atspindys tos opinijos, kuri yra suformuota putiniško režimo – išradusio genocidiniame nusikaltime dvi „konflikto puses“. Dabar galės pateisinti bet kurias masines žudynes – gal paneigiant bet kokius faktus aukos pačios kaltos? Tačiau svarbiausia ko gero kita pusė – Rusijos vetavimas dar labiau padeda kiršinti Balkanų tautas. Nors Serbijos prezidentas Tomislavas Nikoličius Rusijos vetavimą įvardino kaip Serbijai „didžią dieną“, kai „užkirstas kelias serbų tautos pasmerkimui genocido gėdai“, organizacijos „Srebrenicos motinos“ vadovė Rusijos sprendimą įvardijo kaip „atveriantį duris naujam karui, ardantį pasitikėjimą ir mažinantį susitaikymo galimybes.“ Ko gero taip tiksliausiai apibūdinti Rusijos tikslai – neigiant faktus, skaldyti tautas ir didinti įtampos zonas Europoje. Balkanai – jautrioji Europos dalis ir bet koks konfliktas, čia Rusijai būtų itin naudingas tenkinant režimo geopolitinius apetitus.

Atgal