A. Anušauskas. Okupacija ir politinės iliuzijos: prieš ir po 75 metų

 

 Kai  prieš 30 metų paskutinį kartą itin iškilmingai Vilniuje komunistinė nomenklatūra minėjo liepos 21-ąją, retas kuris galėjo pagalvoti, kad vos po kelių metų minėjimo dalyviai atsistos į skirtingas barikados puses ir pradės broliuotis su tais, su kuriais vos ne pusę amžiaus įnirtingai kovojo.

Dabar ši data jaunesniajai kartai – tik istorijos ekskursų dalis, kuri prisimenama ruošiantis istorijos valstybiniam egzaminui. Retas jaunuolis linkęs susimąstyti, kad ši data kažkada buvo vienu iš kodų, kuris turėjo padėti perrašyti Lietuvos istoriją ir užšifruoti šiuo dezinformaciniu kodu visiems laikams. Okupacija turėjo virsti išvadavimu iš buržuazijos jungo, aneksija – naujo „valstybingumo“ pradžia, o už Kremliaus pinigus išlaikomi ir už dokumentų klastojimus, politines žmogžudystes teisti komunistai – tikraisiais Lietuvos patriotais. Dabar visa tai – tik praeitis, kuri neturi teisės į senatį. Ir praėjus 75 metams nuo okupacijos ir aneksijos galima dar kartą įvardinti ir įvertinti jos etapus bei lietuvių tautos patyrimą.1940 metais į sunkiausią nepriklausomai valstybei laikotarpį Lietuvos visuomenė įžengė pasimetusi ir neinformuota, susiskaldžiusi ir supriešinta su valdžia. Praėjus dviem dešimtmečiams po nepriklausomybės karo šalyje nebuvo politinių jėgų, galinčių vesti tautą į kovą nepriklausomybei ginti. Tik buvo rūpintasi bet kokia kaina atsikratyti A. Smetonos valdymo, negalvojant apie pasekmes tautai ir valstybei. Net Maskvos reikalavimas sudaryti naują, Kremliui palankią vyriausybę atrodė kaip vilties šiaudas kai kuriems politikams.

Jiems buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad šalis, su kuria buvo palaikomi itin draugiški santykiai beveik du dešimtmečius gali suduoti mirtiną smūgį nepriklausomybei. Tokios Lietuvos politikų iliuzijos palengvino Stalino uždavinį. Net surašytas minimalus protestas liko tik surašytas, tačiau Kremliuje užsienio reikalų ministro J. Urbšio neįgarsintas. Pirmas etapas – pasiekti, kad Lietuvos kariuomenė net simboliškai nesipriešintų agresijai buvo pasiektas. Iš karto prasidėjo antras etapas.

Maskvos emisaras V. Dekanozovas įgyvendino planą aneksuoti Lietuvą formaliai remiantis Lietuvos įstatymais, tariamu „teisėtumu“. „Socialistinės revoliucijos“ ruporai buvo staigiai užkimšti, net 7-9 dienoms (iki birželio 24 d.) komunistinis Internacionalas buvo uždraudęs kompartijoms okupuotose Baltijos šalyse rengti mitingus bei demonstracijas. Pirmaisiais talkininkais trumpam laikui buvo kažkiek Lietuvoje žinomi politikai ar visuomenės veikėjai. Iliuzijų spektaklyje vienai savaitei jiems buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo. Juk niekas nežinojo apie Justo Paleckio glaudžius ryšius su sovietine pasiuntinybe ir jos darbuotojais, tačiau visiems buvo tiražuojama žinia apie jo „priesaiką“ Konstitucijai ir vainiko prie Nežinomojo kareivio kapo padėjimą.

Eks-redaktorius, eks-žurnalistas, eks-liaudininkas J. Paleckis, eks-tautininkas ir rašytojas V. Krėvė-Mickevičius, buvęs karys savanoris ir kariuomenės vadas V. Vitkauskas, buvęs ministras ir Klaipėdos krašto prijungimo vienas iniciatorių E. Galvanauskas ir panašūs seni ir naujai iškepti politikai buvo trokštamiausi šio spektaklio režisierių aktoriai.

Veikęs Valstybės saugumo departamentas iki okupacijos buvo užfiksavęs įvairius ryšius su sovietine pasiuntinybe ir jos darbuotojais, tačiau dėl tuometinių valdžios atstovų draugiškų ryšių su Maskva nebuvo lengva identifikuoti, kas iš tiesų Sovietų Sąjungos pasiuntinybei teikė vertingą politinę ir karinę informaciją už pinigus. Pagaliau jei ir identifikavo, tačiau nebuvo praktikos demaskuoti ir kelti bylas, jeigu tai nebuvo prieš nepriklausomą Lietuvą kovoję ir Kremliaus finansuojami komunistai (pavyzdžiui, nuo 1934 m. 21 tūkst. litų kas mėnesį plaukė per A.Sniečkaus partinę kasą) ar Lenkijos ar Vokietijos žvalgybų agentai.

Neapykanta A. Smetonos valdymui ir jam asmeniškai buvo tokia stipri, kad Kremliaus emisarams užtvindžius Lietuvą savo kareiviais ir agentais labai trumpam laikui net pavyko sukurti iliuziją, kad žlugo tik režimas, o ne valstybė. Iki liepos vidurio atleista apie 350 aukščiausiosios ir viduriniosios grandies valdininkų, iš pareigų buvo atleisti arba į naujas pareigas paskirti beveik visų kariuomenės dalinių vadai.

Tik birželio 25 d. legalizuota Lietuvos komunistų partija ir dar po savaitės uždraustos bet kokios nekomunistinės organizacijos. Tik nuo liepos 7 d. buvo uždrausti visi nekomunistiniai laikraščiai ir žurnalai (išimtis trims savaitėms padaryta dviem populiariems šalies dienraščiams – „Lietuvos žinioms“ ir „XX amžiui“), išskyrus oficiozą „Lietuvos aidas“. Antrasis iliuzijų spektaklio etapas baigėsi su Šaulių sąjungos veikimo sustabdymu ir nuginklavimu nuo liepos 13 d. bei rinkimų spektaklio pradžia.

Rinkimų spektakliui reikėjo dalyvių. Ir kuo daugiau. Organizavimas maksimaliai trumpas (beveik kaip dabar, kai Rusija organizavo Krymo „referendumą“ ar „rinkimus“ Donecke) – per savaitę. Net sukurta neegzistuojanti Lietuvos darbo liaudies sąjunga, kuriuos vardu buvo parenkami pagrindiniai trečiojo etapo dalyviai. Toje margoje kompanijoje buvo ir penki rašytojai, ir du aktoriai, ir operos solistė. Kadangi uždraustos visos nekomunistinės organizacijos „laisvas“ pasirinkimas iš komunistinių organizacijų „meniu“. Čia jau neužteko tik pasyvių personažų – reikėjo aktyvios dezinformacijos.

Buvo neleidžiama kalbėti apie bet kokį Lietuvos stojimą į SSRS – tik draugiški ryšiai. Naujo masinių iliuzijų spektaklio kūrimui reikėjo pažadų: visus atleisti nuo skolų, sumažinti butų nuomos kainą, aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius, užtikrinti visas laisves ir plėtoti tautinę kultūrą. To turėjo užtekti bet kuriems lūkesčiams patenkinti. Bet kokius pavienius disidentus (ypač skleidusius „gandus“ apie okupaciją, lito pakeitimą rubliais...) turėjo sumedžioti sovietinio agento A. Sniečkaus saugumas, kuris jau pradėjo vykdyti pirmą suėmimų bangą.

Antspaudėlis pase „Liaudies seimas 1940 m.“ dar neišsklaidė visų iliuzijų, tačiau liepos viduryje prasidėjo naujas iliuzijų spektaklio etapas. Jam reikėjo liudininkų, tačiau visai nereikėjo dokumentų. Daugelis rinkėjų balsavimo korteles naikindavo arba išsinešdavo ir paduodavo komisijai anspauduoti tuščius vokus. Vokai matyt buvo suskaičiuoti, tačiau jų turinys jau niekam nerūpėjo (teko matyti tik vienos apylinkės Šiauliuose dokumentus, kuriuose vos 50 proc. dalyvių kortelių surinko vienas profsąjungų aktyvistas, likusiems teko gerokai mažiau balsavimo kortelių). Ir okupantams, ir iliuzijų aktyviems puoselėtojams magiški 99 procentai (į rinkimų sąrašus įtraukus 47 proc. gyventojų) buvo svarbiausias skaičius.

Jau dabar retas prisimena ir žino tik iš istorijos knygų, kad liepos 21 d. Kauno Valstybės teatre J. Paleckis savo kalboje pabrėžė, jog Lietuvai „broliška pagalbą atnešė mums tautų išvaduotoja Raudonoji armija“ ir po to per vieną valandą buvo atlikti formalumai atsisakant Lietuvos nepriklausomybės. Čia nesileisiu į svarstymus, kad iš teisės negimsta teisė, nes manau tai visiems ir taip akivaizdu.

Salėje, vadinamojo „Liaudies seimo“ posėdyje šalia 78 „išrinktųjų“ sėdėjo ir 500 komunistų partijos atrinktų spektaklio dalyvių, kurie irgi kilnojo rankas, nors jų pagrindinė užduotis buvo „audringi aplodismentai“ ir šūkiai „Da zdravstvujet velikij Sovietskij Sojuz!“, „Da zdravstvujet Socialističeskaja Sovietskaja Respublika!“. Darbelį atlikus, į Maskvą „saulės parvežti“ išvažiuoja dvidešimtukas lydimas „vertėjo“ A. Sniečkaus (VSD direktoriaus pareigose jį pakeitė NKVD darbuotojas). Nelaukiant Stalino saulės, iškarto po liepos 21 d. Kauno ir Vilniaus radiofonų programose neliko Lietuvos himno, o Gedimino kalne Vilniuje ir Karo muziejaus bokšte bei prie žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklo Kaune – lietuviškos trispalvės.

O kaip gi su lūkesčiais ir iliuzijomis? Jų neliko kartu su atvežta „Stalino saule“. Lietuvos Respublikos piliečių pasus pradėta keisti į sovietinius, nusavintos kredito įstaigos ir jų turtas, „padovanotas“ užsienyje laikytas Lietuvos auksą (dėl JAV, Anglijos ir Prancūzijos vyriausybių pasipriešinimo pasiglemžė tik penktadalį šio turto), konfiskuota privati nuosavybė – 1000 įmonių ir užsienio investicijos, 1600 parduotuvių, sandėlių, restoranų, valgyklų, knygynų (beje daugiau kaip 80 proc. nacionalizuotų prekybos įmonių priklausė žydams), taip pat autobusai, sunkvežimiai, laivai, 14 tūkst. namų, visi kino teatrai, ligoninės, vaistinės, viešbučiai ir t.t.

Nusavintos gyventojų santaupos, o išimant iš apyvartos lietuviškąją valiutą, ji buvo keičiama į rublius santykiu 1 litas už 90 kapeikų, nors reali lito vertė buvo daug kartų didesnė. Tai leido apiplėšti visus Lietuvos gyventojus suploninant jų pinigines 3-4 kartus. Kartu įvedus sovietines prekių kainas maisto produktai pabrango du kartus, o pramonės gaminiai – net tris kartus. Atsirado „deficitas“.

Net ir tie, kurie gviešėsi svetimos žemės, jau po pusmečio sužinojo apie naujus mokesčius, kurie buvo gerokai didesni negu nepriklausomoje Lietuvoje. Visiems nepatenkintiems, arba išdrįsusiems kalbėti apie nepriklausomybės atkūrimą, buvo parengti vagonai į Kolymą ir Vorkutą bei kalėjimai Lietuvoje (1940–1941 m., iki didžiojo trėmimo 1941 m. birželio 14 d., buvo suimti ir politiniais nusikaltimais apkaltinti 6606 žmonės (3835 lietuviai, 1664 lenkai, 334 žydai, 262 rusai ir kt.). Mažos dalis gyventojų džiaugsmas dėl vienintelio įvykdyto pažado – šiek tiek atpigintos butų nuomos ir padidintos algos naujai atspausdintais rubliais – išblėso labai greitai.

Net tie, kurie niekino Lietuvos valstybę ir buvo nepatenkinti jos valdžia per labai trumpą laiką suprato ką iš tiesų prarado (beveik viskas tiksliai pasikartojo 2014-2015 m. iš Ukrainos atimtose teritorijose - Kryme ir Donbase). Galima praėjus 75 metams kalbėti kas nebuvo savo laiku padaryta, siekiant, kad valstybė nepakliūtų į tokią situaciją, tačiau ir dabar akivaizdu – iliuzijos, darbu nepagrįsti lūkesčiai, asmeninių interesų „suvalstybinimas“ veda tik į dar didesnius praradimus. Kad iliuzijas galima sukurti, tai mes žinome. Ir manau daug išmokome iš tos Kremliaus režisierių ir jų aktorių Lietuvoje kurtos 1940 metų istorijos.

www.delfi.lt, 2015 07 20

 

Atgal