„PANEVĖŽIO ATRADIMAI“ (III dalis)

Senasis kelias. Gruodžio 13 dienai įpusėjus pasukome link Panevėžio. Laukė bent du atradimai ir daug netikėtumų. Pirmas netikėtumas buvo žmonos rankinėje, kurioje radome šokolado plyteles. Mano mama slapta (o kaipgi kitaip!) jas įdėjo. Atminčiai stiprinti. Ir tikrai kelionėje teko daug ką prisiminti. Pirmiausia už Ukmergės pasukome senuoju Vilniaus - Panevėžio keliu, pro Taujėnus. Baigus prieš 17 metų tiesti autostradą nuo Ukmergės, šis kelias prarado savo ankstesnę reikšmę. Pakelėse, dar Ukmergės rajone, esanti kas antra ar trečia apleista sodyba liudijo tuos pokyčius. Tai gal ir sudaro sąlygas Taujėnų apylinkėse sukti lizdus retiesiems juodiesiems gandrams, tačiau kol kas šį paukštį pamačiau tik pravažiuojančio miestelio herbe. Sužinojau, kad Taujėnai kartu su Panevėžio rajono miesteliu Ramygala priklauso Europos gandrų miestų organizacijai, kuri jungia keliolika Europos miestelių. Šių miestelių herbuose yra pavaizduotas gandras.
 
Grafaitė Sofija. Pravažiuodamas pro kunigaikščių Radvilos ir Pliaterytės (ne, ne 1831 metų sukilimo didvyrės) pastatytą klasicizmo stiliaus bažnyčią, atsidūriau priešais XVIII a. pabaigoje grafo Marikonio pastatytus Taujėnų dvaro rūmus. Rūmai su kolonada ir, matyt, ne veltui dorėninės kolonos taip pat atsidūrė miestelio herbe. Gal ir nebūčiau rūmų minėjęs, jei ne mano frankofilija. Šiame dvare augo svajotoja, pirmoji Lietuvoje prancūzų kalba rašiusi moteris - rašytoja Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel - Gufjė (pranc. Sophiede de Choiseul - Gouffier (1790 – 1878). Būtent ji 1812 m. Taujėnų dvare buvo priimta į Rusijos imperatorienės dvaro freilinas ir susipažino su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, kuris prieš Napoleono invaziją lankėsi Lietuvoje. Sofija Vilniuje susipažino su Napoleonu, kai atvyko į susitikimą su Rusijos imperatorienės dvaro freilinos insignijomis. Vėliau pietaudamas Vilniuje Napoleonas yra sakęs, jog vienintelė maloni akimirka Lietuvoje - susitikimas su S. Tyzenhauzaite. Grafainė pažinojo ir Aleksandrą Diumą, ir rašytoją Alfredą de Miusset. Nežinau, ar tų pažinčių įtakoje, tačiau jos knygoje “Reminiscensijos apie imperatorių Aleksandrą ir imperatorių Napoleoną“, be pokylių suknelių, buvo aprašomi ir Taujėnai. O Paryžiuje išleisti istoriniai romanai „Lenkas Sant - Dominge arba jaunoji mulatė“ arba „Barbora Radvilaitė“ taip ir liko Lietuvoje plačiau nežinomi iki praėjusio dešimtmečio, kai iš naujo buvo atrasta pirmoji romanistė Lietuvoje. Tačiau nesiruošiu konkuruoti su Petru Biržiu (plačiau žinomu savo posakiu „Vilnius mūsų, o mes rusų“), kuris 3-jame dešimtmetyje aprašė Taujėnus. Kelias vedė į Miežiškius.
 

 
Mažoji kultūros sostinė. Prieš važiuodamas jau žinojau, kad Miežiškiai tapo viena iš 2016-ųjų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių (greta Josvainių, Gelgaudiškio, Žemaičių Kalvarijos, Šeduvos, Pagramančio, Juknaičių, Merkinės, Alantos ir Veprių) ir turi, ką parodyti. Ir ne todėl, kad skaičiuoja daugiau kaip 428 metus. Miestelis visada pasižymėjo stipria bendruomenine veikla. 1916 – 1920 m. bendruomenės pastangomis buvo pastatyta nauja neogotikinė, raudonų plytų mūro Miežiškių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, o 1926 m. bendruomenės pastangomis šalia vieškelio Panevėžys – Ukmergė iškilo pradžios mokyklos pastatas. Esu girdėjęs ir apie Miežiškių sukurtą miuziklą „Stulpas“, tačiau niekada neteko šio miestelio aplankyti. Pravažiavęs pro prieš kelerius metus renovuotą istorinį mokyklos pastatą, priešais bažnyčią pamačiau kalėdinių žaisliukų muziejų, kurio įėjimą žymėjo vietinio tautodailininko Eduardo Tito išdrožtas užrašas.
 
 
Amžinos Kalėdos. Toks įspūdis susidaro apsilankius nedideliame pastate įsikūrusiame muziejuje – kur yra nuolat žaliuojančios eglės ir šimtai kalėdinių papuošimų. Tiesa, pats muziejus oficialiai vadinasi Eglutės žaisliukų muziejumi ir vos prieš metus įsikūrė naujame, už europines lėšas pastatytame name. Kol laukėme muziejaus steigėjos, apžiūrėjome kiemelio eglę, kuri buvo papuošta pačių miežiškiečių pagamintais mediniais rankų darbo žaisliukais. Mus pasitikusi bibliotekininkė ir muziejaus steigėja Violeta Karklytė papasakoja, kad idėja įkurti Kalėdinių žaisliukų muziejų kilo po parodos, kurią organizavo prieš penkerius metus. Tuomet Miežiškių gyventojai parodai padovanojo 200 eglutės papuošimų.
 
Tikrai nežinojau, kad kalėdinius papuošimus gamino ir Seimas. 2013 metais pirmininkavimo Europos Sąjungai proga buvo pagamintas žalvarinis eglutės žaisliukas ir padovanotas svečiams. Šis žaisliukas - tai simboliniai Saulės ratai, puošti antytėmis ir arkliukais žemaitukais. Muziejuje yra ir Vilniaus miesto kalėdinis žaisliukas, ir prieš 130 metų pasirodžiusių dirbtinių eglaičių prototipas, gamintas dar sovietiniais laikais, kuomet mokykloje, savo nelaimei (taip tuomet galvojau), ir man teko laimėti 1,2 rublio kainuojančią eglutę. Per socialinius tinklus paskelbus šią informaciją apie muziejų, panevėžietis Vytenis pažadėjo padovanoti dar dvi dėžes senovinių žaisliukų.
 
Sužinojau daug ką naujo, nes kalėdinių žaisliukų istorija niekada neteko domėtis. O pasirodo, šiai simbolikai komunistų partija skyrė nemažai dėmesio - Senis Šaltis ir Naujųjų metų šventimas turėjo nurungti Kalėdų senelį ir Šv. Kalėdų šventę. Buvo gaminami SSRS pasiekimus atspindintys žaisliukai – kosmonautai arba chruščiovinio kukurūzo burbuolės, raudonos žvaigždės ir Stalino - Lenino fizionomijomis papuošti žaisliukai. Beje, pastarųjų visi kratėsi, nes jie galėjo sudužti, o paslaugus kaimynas įskųsti saugumui dėl priešiško išpuolio. Blizgantys „lietučiai“, atvirukai ir visi kiti muziejaus eksponatai bylojo apie seną ir nelabai seną istoriją.
 
 
Kalėdinis Panevėžys. Iš Miežiškių, pro Angelų slėnį, puikiausiu, už europines lėšas išpuoselėtu keliu patraukėme į Panevėžį. Vos 13 kilometrų ir jau centre. Deja, nuo Panevėžio kalėdinės eglutės visos mugės buvo pasitraukusios į arenas ir prekybos centrus, kurie saugojo nuo lietingo gruodžio. Tačiau aikštė priešais J. Miltinio teatrą ir į eglę žvelgiančio scenos meistro skulptūrą nebuvo tuščia. Individualūs ir grupiniai „selfiai“ nepaliko eglės vienos.
 
Ko gero, pirmą kartą susidūrėme su picerijoje „Kakadu“ laiką leidžiančiais užsieniečiais, kurių viena, panaši į turistaujančią studentę, save aiškiai identifikavo užrašu „Chicago Bulls“ (NBA Rytų konferencijos Vidurio pogrupio krepšinio komanda iš Čikagos). Panevėžio „Lietkabelio“ komandai būtų rimtas priešininkas, kur vieno žaidėjo alga, matyt, yra didesnė negu visų Lietuvos krepšinio komandų. Bet mūsų laukė ne krepšinis, o teatras. Spektaklis „Rūkas virš slėnių“, kurį kritikai ir gyrė, ir kritikavo.
 
 
Miltinio tėvonija. Apsilankyti Panevėžio J. Miltinio teatre senokai knietėjo. Juo labiau, kad teatras parengė šį sezoną ne vieną premjerą. Pasirinkome „Rūkas virš slėnių“. Iki prasidedant spektakliui specialiai nesidomėjome, kas jame vaidina. Pamačiau scenoje Albiną Kelerį, man daugiau matytą R. Banionio filme „Neatmenu tavo veido“ ar J. Vaitkaus „Vienui vieni“ bei televizijos serialuose. R. Granausko vieno paskutinių romanų „Rūkas virš slėnių“ motyvais (kad inscenizacijai jį parengė R. Šerelytė, kurią žinojau kaip įdomią rašytoją, sužinojau tik iš programėlės) sukurtas spektaklis atgamino kai kuriuos prisiminimus. Ypač susijusius su istorinių laikmečių kaita ir prisitaikymu prie jų. O spektaklio Nausodės kaimas ir jame gyvenę žmonės kažkiek priminė ką tik lankytas Miežiškes. Ta pati bendruomenės iniciatyva, atsirandanti pradžios mokykla ir net vienas spektaklio personažas – fotografas Jonukas, priminė fotografą Vincą Ferinauską, kuris taip pat įamžino Miežiškių ir aplinkinių kaimų bei miestelių žmonių gyvenimą, peizažus. Kaip sakė spektaklio personažas - viskas daroma atminčiai. Jauni, pagrindinių vaidmenų atlikėjai Justina Nemanytė (Milda Marija) ir Rolandas Normanas (Jonukas, Jonas Vyniautas) paliko įspūdį. Kaip ir spektaklio kompozitoriaus Fausto Latėno muzika su archyvinių nuotraukų ir vaizdo projekcijomis. Net nepabijota paminėti Landsbergio („per radiją kalbėjo Landsbergis“), kurio vardo minėjimas ypač erzina dabartinės valdžios ausis. Kai grįžęs norėjau daugiau pasiskaityti apie J. Miltinio teatrą, kompiuteris parodė, kad įeiti į teatro tinklalapį (miltinio-teatras.lt) yra pavojinga...
 
2015 12 14

Atgal