PANEVĖŽIO ATRADIMAI (V dalis)

Baltijos kelio gatvė.

2016-ųjų metų pirmojo trečiadienio rytą, kai 25-ių laipsnių šaltis jau tapo įprastu, pasukus link Panevėžio laukė keletas atradimų. Pakeliui apžiūrėjęs, kaip tokiame šaltyje laikosi Baltijos kelio atminimo ženklai, atvažiavau į Respublikos gatvę. Pats gatvės pavadinimas Lietuvos miestuose nėra toks dažnas, nes „prie ruso“ itin dažnai naudotas fiktyvios sovietinės „respublikos“ pavadinimas šį demokratinės santvarkos įvardijimą stipriai devalvavo. O ir žmonės labiau mėgsta gatves su augalų ar dar kokiais neutraliais vardais. Tačiau politiniai vėjai, Nepriklausomybės atgavimas ir istorinė atmintis įnešė ir čia permainų. Net minėtas Baltijos kelio pavadinimas atsidūrė tarp gatvių užrašų Panevėžio rajono kaimuose.

Kai prieš kelerius metus panevėžietis istorikas Leonas Kaziukonis priminė kai kurių Panevėžio gatvių pavadinimų istoriją (1989 metų pradžioje Panevėžyje buvo nuspręsta grąžinti gatvių vardus: R. Čarno gatvei – Vasario 16-osios, N. Gogolio – Smėlynės,  Gegužės 1-osios – Katedros, Tarybų aikštę pavadinti Katedros aikšte), tikrai nežinojau, jog šiose vietose mėginsiu ieškoti savų atradimų. Žadėjau aplankyti ir Kolūkiečių gatvę (juk retas miestas gali pasigirti tokiu reliktu), tačiau dar bus laiko ateityje. Dabar Vytauto skverą, gatvę, aikštę ar skersgatvį galima rasti kas šeštame Lietuvos mieste ar miestelyje, o štai Kolūkiečių – tik viename mieste ir dar keliuose kaimuose. Gatvių bei aikščių pavadinimai buvo ir lieka reikšmingi formuojant istorinę atmintį. Štai 1809 m. Naujojo Panevėžio inventoriuje aprašyta viena aikštė ir devynios gatvės, 1935 m. - jau 6 aikštės ir 104 gatvės, dabar - dar dvigubai daugiau ir gatvių pavadinimai atspindi miesto istoriją.

Pavyzdžiui, Š. Mero gatvė 1941 m. įvardyta S. Mačiulio pavadinimu, kuriai 1944 m. suteiktas K. Štaro pavadinimas. 1989 m. ši gatvė pervadinta Š. Mero vardu. Kaip žinia, Šachnelis Abraomas Meras buvo vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės Panevėžio gydytojų. Po jo mirties savivaldybė Siaurąją gatvę, kurioje jis gyveno, pavadino Š. Mero vardu. Panevėžio apskrities savivaldybės ligoninės vedėjas, chirurgijos skyriaus vedėjas, Lietuvos chirurgų draugijos narys Stasys Mačiulis buvo nukankintas 1941 m. birželio 26 d. Toks miestui nusipelniusių, tačiau skirtingo likimo panevėžiečių vardų suteikimas gatvėms buvo nulemtas ir okupacinės vokiečių valdžios politikos - žydų vardais pavadintų gatvių užrašų neturėjo likti. Nacių okupacijos metais Panevėžyje taip atsitiko ir su kitų žymių panevėžiečių vardais gatvių pavadinimuose: rabino I. Hercelio gatvė pavadinta dr. J. Žemgulio, A. Kisino – dr. A. Gudonio vardu.


Gydytojų gatvės. 1988 metais Vilniaus archyve tarp fotografijų aptikau ir 1941 m. birželio 23-28 d. žudynių, kurias vykdė besitraukianti Raudonoji armija, nuotraukų stiklinius pozityvus. Juose buvo ir Panevėžyje vykusių tragedijų įamžinimas. Jau vėliau sužinojau, kodėl Panevėžio gydytojų žudynes užfiksavusių nuotraukų apačioje yra gerai matomas fotografo Jono Žitkaus parašas. Kai 1945 m. NKVD tardyme buvo paklaustas, kodėl pasirašė savo nuotraukas, J. Žitkus atsakė: „Kad visi žinotų, jog tai mano darbas.“ Už nusikaltimus įamžinusias nuotraukas J. Žitkus buvo nuteistas dešimčiai metų kalėti. Dabar tos nuotraukos daug kam žinomos, matytos, tačiau tuo metu tai buvo atradimas, labai pasitarnavęs rašant pirmą diplominį darbą apie sovietinį terorą 1940-1941 metais. Nuo tada ir prasidėjo du dešimtmečius trukęs istoriko darbas tiriant teroro istoriją.

Keistas istorijos vingis, kad dabar tame pastate, kuriame 1941 metų birželio 26-ąją Raudonosios armijos štabo rūsyje buvo nukankinti gydytojai, įsikūrė Panevėžio kraštotyros muziejus. S. Mačiulis į mirtį iš ligoninės buvo išvestas, neleidus jam baigti operacijos. Kartu buvo nukankintas ir Medicinos tarnybos pulkininkas, šaulys, Panevėžio apskrities ligoninės vedėjas, chirurgas Juozas Žemgulys, chirurgas Antanas Gudonis,  medicinos sesuo Zinaida Emilija Kanis-Kanevičienė ir dar trys panevėžiečiai. Žiaurius jų nukankinimus dabar mena 1994 metais atidengta atminimo lenta ant muziejaus sienos (skulptorius A. Vytėnas). Kas juos nužudė - atsakymo nėra iki šiol. 1988 metais pradėtos tiesos paieškos buvo bevaisės ir byla liko nebaigta. Tai viena iš daugiau kaip 300 bylų, kurios susijusios su sovietmečiu vykdytomis žudynėmis ir kurių tik mažoji dalis pasibaigė kaltųjų bausmėmis. 

 
Smėlynės gatvėje aplankius Panevėžio apskrities ligoninę, pamačiau ir kieme stovintį apsnigtą paminklą nužudytiems gydytojams. 1943 m. rugsėjo 19 d. atidengtas skulptoriaus Bernardo Bučo pastatytas paminklas nužudytiems gydytojams nestovėjo net metų. 1944 m. gydytojo J. Statkevičiaus iniciatyva paminklas buvo išsaugotas nuo sunaikinimo, slapta jį užkasus stovėjimo vietoje. 1988 m. Sąjūdžio Panevėžio grupės narių iniciatyva paminklas nužudytiems gydytojams vėl atstatytas. Paminklą atkasant ir jį atstatant aktyviai dalyvavo Panevėžio respublikinės ligoninės chirurgai. Dabar atnaujintuose, moderniuose korpusuose gydytojai dirba per langus matydami šį raudonojo teroro simbolį. Pasiaukojimas savo profesijai visada įkvepiančiai atrodo ir sveikatos trokštantiems žmonėms. Pačioje ligoninėje, kuri dar buvo išpuošta kalėdinėmis instaliacijomis, nustebino darbuotojų išmonė sukurti gerą atmosferą čia apsilankantiems žmonėms. Nesusilaikiau ir keletą dekoracijų įamžinau fotografijose.
 

Sausio 13-osios skveras. Kiekvienas Lietuvos miestas yra susijęs su šia data, nors buvo sąlyginai toli nuo lemiamų įvykių. Kai 1990 metais užsirašiau į savanorius ir rudenį buvau pakviestas į Krašto apsaugos departamentą, dar negalėjome numatyti, kas įvyks vos po kelių mėnesių. Nežinojau ir to, kad 1991 metų sausio 11-ąją šalia mano namų Žirmūnuose po okupantų šarvuota technika pakliuvo panevėžiečio Jono Žiaunio sunkvežimis su vaikiškais žaisliukais. Susidoroję su automobiliu ir žaislais tankai nurūko link Spaudos rūmų. Teko matyti tik suknežintą sunkvežimį. Nespėjome paskui visus tuo metu vykusius įvykius.

Kai budėjome prie parlamento, netoli mano gimtosios mokyklos vykęs Televizijos bokšto šturmas nusinešė pirmąsias gyvybes. Jau vėliau sužinojome, kad žinios pasauliui apie įvykius Lietuvoje buvo perdavinėjamos ne tik iš Kauno, bet ir iš Panevėžio. Panevėžyje iš tuomečio telekomo kieme sumontuotos studijos pradėta transliuoti naujienas regionui. Tai mena ir dabar Panevėžyje dirbantys patyrę žurnalistai, tokie kaip S. Pabedinskas ir kiti.

Priešais buvusį telekomą esantis Sausio 13-osios skverelis pasitiko balta tyla – nuvalius apsnigtą užrašą „Sausio 13-osios skveras“, šalia matėsi išraižytas televizijos bokštas su šaknimis. Tikrai simboliškas raižinys - okupantams nepavyko išrauti laisvo žodžio simbolio. Po ketvirčio amžiaus vėl kalbame apie „informacinius karus“ ir mūsų laisvo žodžio sakymo galimybes.
 
 
2016 01 08

Atgal