PANEVĖŽIO ATRADIMAI (VI dalis)

Radiatoriaus istorija.

Žiema - tinkamas laikas pamąstyti apie šilumą. Na, tą pačią, kuria dar romėnai mėgavosi termose, o dabar užtenka prisiglausti prie radiatoriaus. Kai 1855 m. išradėjas Franzas San Galli sukūrė radiatorių imperatoriškiesiems šiltnamiams Carskoje Selo, dar niekas negalvojo apie jo reikšmę. Tik amerikietis Robertas Brigssas po kelerių metų sukūrė iki šiol naudojamo radiatoriaus dizainą, kuris tuo metu dar buvo puošiamas įvairiais ornamentais ir tapdavo tuometinio modernaus namų dizaino dalimi.

Prireikė šimtmečio, kad JAV ir Vakarų Europoje vystoma centrinio šildymo sistema atkeliautų ir į Lietuvą. Kai prieš 50 metų Panevėžyje pradėti tiesti pirmieji šilumos tinklai, galvota tik apie didelių įmonių poreikius. Tačiau plėtėsi ir šių įmonių darbininkams statomi miesto rajonai. Jiems taip pat reikėjo šilumos. Niekas negalvojo apie energijos ir gamtos resursų taupymą. Tiesiog sovietinė sistema tam nebuvo sutverta. Ir dabar, ko gero, retas panevėžietis susimąsto apie Senamiesčio gatvėje dūmijančius kaminus. Dar mažiau panevėžiečių buvo prieš kelerius metus atidarytoje termofikacinėje elektrinėje, kurioje švaru kaip ligoninėje, ir vienas operatorius kontroliuoja visos elektrinės darbą, patogiai sėdėdamas prie keliolikos kompiuterių ekranų. Kalbinti energetikai net nemėgino slėpti savo pasididžiavimo įvaldytomis technologijomis ir naudos, kuri duodama miestui.

 
Panevėžio termofikacinėje elektrinėje
 
Gimnazija kultūroje.  Visai nesuklydau taip rašydamas, nes viena Panevėžio mokykla išsiskiria iš kitų. Ypač savo istorija. Ir ne tik istorija. Ir savo istorijos pateikimu. Nesiruošiu, o ir negalėčiau atpasakoti buvusios vienuolių pijorų mokyklos, vėliau - bajorų gimnazijos istorijos. Kiekvienas panevėžietis dabar žino Juozo Balčikonio gimnaziją. Nesvarbu, kad tik dešimtadalis moksleivių, iki 1915 metų baigę šią mokyklą, buvo lietuviai. Visi jie buvo būsimos Lietuvos Respublikos piliečiai. Su kai kurių šios mokyklos absolventų istorijomis man teko susidurti prieš 11 metų rašant scenarijų dokumentiniam filmui „Paskutinis posėdis“. Pasakodamas apie 1940 m. birželio 15 d. naktį vykusį vyriausybės posėdį ir ultimatumo priėmimą, negalėjau nepaliesti ir panevėžiečių, minėtos mokyklos auklėtinių generolo Stasio Pundzevičiaus, užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio ar ministro, buvusio gimnazijos mokytojo Kazio Bizausko likimų. Paskutinio posėdžio dalyviai, suvaidinę savo vaidmenį priimant ultimatumą, neišvengė raudonojo teroro. Teko prieš su dešimtmečius archyvuose pirmam surasti ir Kazio Bizausko sušaudymo vietą Baltarusijoje, prie Bigosovo stoties.

Daug ką galima parašyti apie gimnaziją, daug kas parašyta. Juk vien prie gimnazijos stovintis Gabrielės Petkevičaitės-Bitės paminklas suteikia galimybę daug ką papasakoti. Ne tik kaip apie gimnazijos mokytoją ar rašytoją, bet ir Lietuvos Steigiamojo Seimo narę, kuri 59 metų amžiaus būdama vyriausia (!) Seimo nare, pirmininkavo pirmam posėdžiui. Ir pasakė tokią įžanginę kalbą: “Laiminga esu, kad likimas suteikė man tos didelės garbės atidaryti šiandien mūsų nepriklausomos tėvynės steigiamojo Seimo darbus ir šalies šeimininko vardu pasveikinti visus čia susirinkusius. Ilga, juk ir be galo sunki mūsų tautos kelionė, kol priėjome laisvės slenkstį… Tejungia mus visus ta prakilnioji valanda.” Ko gero, ji buvo ir pirmoji, kuri atsisakė Seimo nario mandato ir grįžo mokytojauti. Pagaliau jos iniciatyva sukurta bei įvesta mergaičių mokyklinė uniforma, kurią galima pamatyti ne tik prieškario nuotraukose, bet ir mokyklos muziejuje. O nemažai buvusių moksleivių prisimena klostuotus uniforminius sijonus...
 
 
Dabar pas kolekcionierius galima pamatyti prieš penkerius metus nukaldintą 50 litų kolekcinę (proginę) sidabrinę monetą, skirtą Lietuvos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-osioms gimimo metinėms, kurioje išgraviruoti žodžiai: vienoje pusėje - „Likti savo namų ir savo tėvynės sargyboje“, kitoje pusėje - „Žmonėms, tautai, valstybei, kultūrai“. Ką gi, ir sidabras auksu žiba.

Kapinės stadione. Sovietmečio okupacijos laikas buvo paženklintas ir brutaliu tradicijų nepaisymu naikinant žuvusių karių kapus. Jie buvo užlyginami, įrengiamos sporto aikštelės, stadionai ar žaidimų aikštynai. Taip Vilniaus Vingio parko pakraštyje esančios kapinės buvo išlygintos ir įrengtas apžvalgos „Velnio ratas“. Simbolinis pavadinimas, nes po juo liko 1 300 vokiečių ir 900 kitų valstybių karių, žuvusių per Pirmąjį pasaulinį karą, bei dar 2 tūkst. vokiečių karių, žuvusių Antrojo pasaulinio karo metu, palaikai. Dar vienos karo belaisvių kapinės buvo užlygintos daug kam Lietuvoje žinomame Vilniaus kalnų parke, kur vykdavo Dainų šventės. Per pastaruosius du dešimtmečius vėl Lietuvoje restauruotos ir pašventintos pasaulinių karų vokiečių karių kapinės. Prieš dešimtmetį ir Panevėžio m. J. Balčikonio gimnazijos stadione buvę karių palaikai perkelti į vokiečių karių Herkaus Manto kapines Klaipėdoje. Istorija iš tiesų yra sukrečianti, tačiau vaizdingai atpasakojama mokyklos muziejuje. Kai 1915-1918 metais dabartinėje J. Balčikonio gimnazijoje buvo vokiečių karo ligoninė, jos teritorijoje laidoti nuo sužeidimų mirę kariai, ligoninės personalas. O 1947 metais kapinės likviduotos: paminklai suskaldyti ir įrengtas stadionas, kuriame mokiniai sportavo iki XXI amžiaus pradžios, net nežinodami jog bėgioja virš 832 vokiečių karių. Dabar ta atmintis saugoma mokyklos istorijos muziejuje. Gerai, kad praeitis. Tačiau ir ją prisiminti tenka.
 
Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos istorijos muziejuje
 
Viena nuotrauka. Nufotografavęs vieną, Sausio 13-osios minėjimui ruošiamos fotografijų parodos nuotrauką, pamačiau, jog šiame vaizde viskas persipynė. Ir dabartis, ir praeitis. Dabartinės gimnazijos languose atsispindi praeityje įamžintas vaizdas. Joje matosi prieš 25 metus netoliese budėję žmonės. Ir jauni, ir vyresni. Dainuojantys. Su gitara. Visi, kurie negalėjo ramiai laukti.
 
 
2016 01 12

Atgal