PANEVĖŽIO ATRADIMAI (VIII dalis)

Viskas mūsų rankose, todėl negalime jų nuleisti.

Toks menininkės Justinos Abramavičiūtės kredo buvo parašytas šalia fotoatspaudų ant stiklo. Menininkai nenuleido rankų ir ketvirtadienio vakarą net dvi Panevėžio galerines erdves užėmė Alytaus dailininkai bei fotografai. Kaip patys įvardino – tiesė tiltus tarp Nemuno ir Nevėžio. Fotografijos su spalvingais džiazo muzikantais, piliakalniais, dzūkišku kaimu... Fotokorespondentė ir fotomenininkė alytiškė Zita Stankevičienė sakė, kad jau nebenori eksperimentuoti. Nori įamžinti Lietuvos kaimą, savo tėviškės medinukus tarp alyvų ir vaisiais aplipusių obelų.

Alytiškio Evaldo Griniaus ekspresyvios drobės (kaip „Rūpintojėlio kosmonautas“) buvo atskirtos nuo kitos grupės ne mažiau įdomių menininkų kūrinių dailės galerijoje. O prasidėjo jie nuo Rimanto Galecko „Vartų“ paslaptingų, į „skraidančius olandus“ panašių laivų, tęsėsi iki Eglės Savickaitės Vilniaus „Fragmento aukštai“ ir baigėsi Jolitos Jasevičiūtės „Servt ratu“ (su ypatingomis vyšnaitėmis) bei Benjamino Jančiaus „Pereitos vasaros“ akvarelėmis. Na ir kas? Mums svetimų menininkų Panevėžyje nereikia, kai savų turime, - pasakytų tūlas pesimistas.

Tačiau juk visada įdomu, kas įkvepia skirtinguose Lietuvos kampeliuose gyvenančius menininkus? Štai minėtą R. Galecką, kurio darbai pasklidę po Prancūziją ir Ameriką, akivaizdžiai įkvepia jo kelionės jachta po Baltijos jūrą ir kartais jūros sukuriami niekur kitur nematyti vaizdai, be konkrečių ribų ir aiškių siluetų. Vieno iš Lietuvos akvarelės klasikų ir žmogumi-legenda vadinamo B. Jančiaus piešiniai patys tapo įkvėpimu judesio ir šokio spektakliui „Druska“. Autoriaus darbai taip pat pasklidę po pasaulį. Jų galima rasti Bazelio vienuolyno bibliotekoje (Šveicarija), Berlyne ir kitur privačiose kolekcijose.

Pajuostė. Nors Vilnius tik už 140 kilometrų, tačiau Karaliaus Mindaugo pėdsakas nuolat sukasi Panevėžyje ir aplink jį. Tai Pajuostėje dislokuotas Karaliaus Mindaugo husarų batalionas. Įsikūręs itin vaizdingoje Juostos ir Nevėžio santakoje. Kadaise, dar XVI amžiaus pabaigoje, čia kūrėsi Pajuostės dvaras. Komajevskių, Suvorokų, Jaroslavcų, Vizgirdų pavardės gal ir nedaug ką sako apie buvusius dvaro šeimininkus, tačiau Blinstrubų ir Meištavičių giminės čia paliko kur kas gilesnį įspaudą. Vien tik paskutinis dvaro šeimininkas, Juzefo Pilsudskio bendramokslis Aleksandras Meištovičius pagarsėjo ir kaip Rusijos Valstybės Dūmos narys 1909-1917 m., ir kaip Želigovskio kurtos Vidurio Lietuvos valdančiosios komisijos pirmininkas, ir kaip Antrosios Lenkijos Respublikos teisingumo ministras 1926-1928 m. Lietuvos valdžia tuo metu Lenkijos politikui simpatijų nejautė ir dvarą konfiskavo, į dvaro sodybą perkeldama 4-ąjį pėstininkų pulką. Po karinio miestelio statybų dalis išpuoselėto dvaro parko išnyko. Išnyko ir dauguma dvaro statinių. Dabar galima pamatyti tik ledainę bei keletą ūkinių pastatų.


Lietuvai 1939 m. sausio 27 d. Pajuostėje įsteigus ir karo aviacijos bazę, čia buvo dislokuotos dvi eskadrilės su lietuviškais ANBO lėktuvais. Okupantai Pajuostės aerodromą ir karinį miestelį naudojo savo karo aviacijai tol, kol buvo priversti išsikraustyti 1993 metais. 18-oji transporto aviacijos divizija, 128-as transporto aviacijos pulkas su savo „IL-76M“ lėktuvais atsidūrė Orenburge. Lietuva atgavo 1645 ha žemės išvedus Rusijos kariuomenę iš Panevėžio rajono. Pusė (821 ha) buvo iškart perduota naudotis Lietuvos kariuomenei. Aviacijos Panevėžyje neketinta atsisakyti. Veikusią 338-ąją Aviacijos remonto gamyklą, kur buvo remontuojami karinių lėktuvų elektros ir elektronikos įrenginiai (lietuvių į gamyklą beveik nepriimdavo, tad tarp 500 darbuotojų jų buvo vos keliasdešimt), tikėtasi perimti ir paversti 5-6 vietų lietuviškų komercinių lėktuvų gamykla. Deja, planams nebuvo lemta išsipildyti – įrengimai buvo išgabenti į Rusiją. Iš iki 2007 m. veikusios Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Antrosios aviacijos bazės liko kai kurie statiniai, pakilimo takai ir galimybės ją naudoti mūsų kariuomenės poreikiams. Liko ir sovietmečio bazės paveldo – apgriautas „Lenino kampelis“ su apdaužytais ideologiniais vitražais ir paminklu „kosmoso užkariautojams“.

Husarai. Generolo leitenanto Maksimo Katchės šaudykla, pulkininko Jono Variakojo aikštė... Visa tai gali pamatyti apsilankęs Lietuvos kariuomenės husarų batalione. Keli šimtai čia tarnaujančių šauktinių ir savanorių šiame batalione aplanko ir dalinio muziejų, kuriame sukaupta unikalių kariškos ekipuotės ir ginkluotės pavyzdžių bei jau istorija tapusių ryšio priemonių. Vos porą mėnesių tarnaujantys jauni kariai nesiskundė tarnyba, nors karinių specialybių įgijimas susijęs su daugkartiniais mokymais ir pratybomis. Kiekviename kareivinių gale sudėti dešimtys šalmų ir šarvuotų liemenių liudijo apie intensyvią karių dienotvarkę.

Pietų metu išgirstas draugiškas karių „ačiū“, adresuotas valgyklos darbuotojams, priminė apie kiekviename dalinyje kuriamas karines tradicijas. Kažkada teko jas stebėti Kolorado Springs esančioje amerikiečių karo aviacijos akademijoje ar Kalifornijoje Vandenbergo karo aviacijos bazėje įsikūrusiame karininkų klube. Beje, šaltaisiais ginklais bei istorine ekipuote papuoštas Panevėžio bataliono karininkų klubas taip pat yra sukūręs savo tradicijas, kurios yra saugomos klubo narių. Kas dar matėme ar girdėjome? Karinė paslaptis! O norintiems jas sužinoti kelias paprastas – pirmiausia apsilankyti savanorių Vyčio apygardos 5-joje rinktinėje Dembavoje, kuri atrenka tinkamus tarnybai savanorius ir šauktinius. Ir galimybė tarnauti viename geriausių Lietuvos kariuomenės batalionų dar gali būti neprarasta...

2016-02-19

Atgal