Buvusių tremtinių istorijos

Š. m. rugpjūčio 6 d. Ariogaloje, Dubysos slėnyje vyko Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“. Renginio metu teko kalbėti su keliomis dešimtimis buvusių tremtinių ir politinių kalinių. Dauguma jų pasakojo savo gyvenimo istorijas, dalinosi savo patyrimu, pastabomis apie dabartį. Pateikiu tik penkias trumpas istorijas (ir istorijų autorių nuotraukas), kurios atskleidžia šių žmonių likimus.
 
Iš kairės į dešinę: Jonas Sauraza, Sigutė Smetonaitė-Kavaliauskienė, Pranė Gaižutytė-Vaišnorienė, Marcelina Lieponytė, Algirdas Babrauskas.
 
Jonas Sauraza į lagerį Intoje pateko būdamas šešiolikos metų. Mokėsi Veiverių gimnazijoje ir 1945 metų pradžioje buvo suimtas. 58-as straipsnis. Jo tėvas - Vyčio kryžiaus kavalierius ir 1919 metų savanoris. Dvylika šiaurėje praleistų metų jį išmokė būti stipriu, net kai vilties, atrodo, visai mažai. 1991 metais buvo parlamento ir Sitkūnų radijo stoties gynėju. Vėliau būrė šaulius. Apdovanotas medaliu už parlamento gynimą. Tautodailininkas tapytojas, daugiau kaip tūkstančio paveikslų autorius. Pakalbėjome apie dabartinę emigraciją, politiką. 89-tuosius einančiam savanoriui, Raseinių garbės piliečiui Jonui kai kurie dalykai atrodo nesuprantami.

Sajanų papėdėje. Tokiu pavadinimu Sigutė Smetonaitė parašė savo prisiminimus. 1954 metais trys 17-18-os metų jaunuoliai sugalvojo įveikti Sajanus ir pabėgti iš tremties. Bėgo prezidento Antano Smetonos dukterėčia Sigutė, kunigo, jėzuito sūnėnas Kastytis Vitkus ir Juozas Kavaliauskas. Jie įveikė Sajanų kalnus ir alkani, purvini pateko į Mongolijos pusę. Tačiau ties siena vietinio medžiotojo buvo išduoti ir sulaikyti. Nuo susidorojimo juos išgelbėjo sparčiai besikeičiantys laikai.

Vis tik toks unikalus pabėgimas nusipelno atskiros istorijos. Galbūt vertėtų apie tai filmą sukurti? Sigutė Smetonaitė-Petkevičienė yra iš garsios Smetonų giminės: valstiečių ir bajorų, generolų ir prezidentų. Vienuolikos metų su savais buvo ištremta į Sibirą. Ten išbuvo ištisus 15 metų... Tėvas Motiejus visą gyvenimą dirbo akmenskaldžiu. Sako, žmonės apie juos net eilėraštuką buvo sukūrę: Vienas Lietuvą valdo, kitas akmenis skaldo...

1948 metų gegužės 22-osios naktį motina su dukra apsirengė keliais megztiniais ir rytą įsiropštė į sunkvežimio kėbulą, kur buvo sukrauti daiktai. Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė šiandien prisimena: „Tamsoje važiavome ilgai – dieną ar dvi. Kartais ešelonas sustodavo, atidarydavo duris ir liepdavo lįsti po vagonais atlikti gamtinių reikalų vienam šalia kito – kartu vyrai, moterys, vaikai... Aplink stovėjo kareiviai su šautuvais... Iš pradžių dėl tokio pažeminimo pergyvenome, paskui – pripratome. Mūsų vagone važiavo trys klierikai, vienas jų – generolo Kazio Ladygos giminaitis, kurie savo maisto neturėjo, tik nuolat lingavo ir meldėsi. Mama juos maitino tuo, ką mes turėjom. Išlaipino mus Čeliabinske, kareiviai liepė nieko neimti ir nuvarė koloną į niūrų mūrą. Iš kaminų vertėsi juodi dūmai. Patalpoje liepė nusimesti drabužius, visi tremtiniai liko nuogi. Pasklido garsas, kad ves į dujų kamerą. Bet ten buvo dušai, drabužius dezinfekavo. Dar tris savaites keliavome į rytus, Krasnojarsko sritį...“.

Šeima tremtyje susijungė tiktai 1951 metais. Sigutė Usole-Sibirskoje baigė medicinos seserų mokyklą. Ištekėjo už tremties bendražygio Juozo Kavaliausko. 1963 metais visi sugrįžo į Lietuvą, tačiau reikėjo daug pastangų, kad liktų čia gyventi. Vėliau baigė defektologiją Šiaulių pedagoginiame institute, dirbo vaikų poliklinikoje logopede. Daugiau aprašyta Stanislovo Abromavičiaus straipsnyje Bernardinai.lt „Motiejus Smetona, Prezidento brolis“.

Pranė Gaižutytė-Vaišnorienė iš Lipliūnų kaimo Druskininkų savivaldybėje. Baigusi mokytojų seminariją labai norėjo kitus mokyti. Tačiau 1949 metais kaip Patrimpo organizacijos narė, partizanų ryšininkė buvo suimta ir išvežta į lagerį Kolymoje. Paleista iš 19-ojo lagerio 1954 m. lapkričio 4 dieną. Iš lagerių ir tremčių grįžo po 11 metų. Grįžus neregistruota, negalėjo dirbti norimo darbo. Dabar 90 metų sulaukusi, buvusi „Dalstroj“ lagerio kalinė yra politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ narė.

Marcelina Lieponytė prisiminė, kai 1951 metų spalio mėnesį pateko į selo Kulič, Krasnojarsko krašte, sirgo „čiachotke“ (džiova). Išgelbėjo rusas gydytojas Bolotov, kuris taip pat buvo tremtinys. Vėliau baigė veterinarijos mokslus, nes didelio pasirinkimo buvusiems tremtiniams nebuvo suteikiama.

Algirdas Babrauskas, buvęs tremtinys iš Irkutsko srities, Kutuliko gyvenvietės. Algirdas Babrauskas gimė 1942 m. Tauragnų valsčiuje, Utenos apskrityje Elžbietos ir Prano šeimoje. Buvo pats jauniausias iš penkių vaikų. Tėvas Pranas Babrauskas buvo Tauragnų valsčiaus, Utenos apskrities viršaitis nuo 1925 iki 1940 metų. 1946 m. tėvas buvo suimtas ir ištremtas į Vorkutos lagerį, ten mirė. 1947 m. areštavo brolį Praną, nuteisė 10 metų lagerio ir 5 metus tremties, išvežė į Krasnojarsko, vėliau Norilsko lagerius. 1949 m. buvo ištremtas ir Algirdas su motina Elžbieta į Kutuliko gyvenvietę, Irkutsko sritį. 1954 m. pas juos į tremtį atvažiavo ir brolis Pranas. Elžbieta Babrauskienė su sūnumis Algirdu ir Pranu į Lietuvą grįžo 1959 m. 1988 metų rudenį, po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, jau būdamas Kauno sąjūdiečiu A. Babrauskas Sargėnuose, Vytėnų gatvėje, savo kieme pastatė pirmą paminklą su Vytimi, Gedimino stulpais, dedikacija Vorkutoje žuvusiam tėvui.

2016-08-06

Atgal