A. Anušausko pranešimas: mes prieš totalinį sekimą, bet už veiksmingas kovos su nusikalstamumu priemones

2011 gegužės 19 d.
 
Pastaruoju metu pasirodžius viešai Europos Komisijos informacijai, kad 2008 metais teisėsauga 85 315 kartus kreipėsi į komunikacijos operatorius dėl duomenų pateikimo, skubama Lietuvą apskelbti totalaus gyventojų sekimo valstybe, klaidinančiai interpretuojant Europos Komisijos ataskaitos duomenimis. Tad kaip yra iš tikrųjų?
 
Europine duomenų saugojimo direktyva valstybėms ES narėms nustatytas reikalavimas nuo 2007–2009 m. įpareigoti elektroninių ryšių operatorius saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis nuo šešių mėnesių iki dvejų metų sunkių nusikaltimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslu. Direktyva taikoma fiksuotai ir mobiliai telefonijai, interneto prieigai, elektroniniam paštui. Ir gali būti saugomi tik tie duomenys, kurių reikia, norint nustatyti ryšio šaltinį, vietą, datą, laiką ir trukmę, taip pat ryšio tipą ir įrangą bei mobilaus ryšio įrangos buvimo vietą. Taigi, nieko bendro su turinio (pvz. telefoninių pokalbių turinio) kontrole pateikiama statistika neturi. Būtent naudojantis saugomais duomenimis yra įmanoma lengviau išaiškinti nusikaltimu įtariamus asmenis, netaikant kitų stebėjimo metodų, su kuriais įsikišama į privatų gyvenimą (tokių kaip pokalbių pasiklausymas ar kratos).
 
Net dvidešimt viena valstybė perkėlė duomenų saugojimo direktyvą į nacionalinius teisės aktus ir kitoms valstybėms, o Lietuva priklauso toms valstybėms, kuriose duomenys saugomi trumpiausiai – 6 mėnesius (kaip ir Kipre bei Liuksemburge). Dauguma valstybių numatė vienerių metų ir ilgesnius laikotarpius: Lenkija turi dvejų metų saugojimo laikotarpį, Latvija – pusantrų metų. Lietuvoje prašant prieigos prie saugomų duomenų reikia gauti teismo sankciją (nors keliose valstybėse tereikia gauti prokuroro leidimą). Kol kas tik devynios valstybės (tarp jų ir Lietuva) Europos Komisijai sugebėjo pateikti visus 2008–2009 m. statistinius duomenis. Pasirodė, kad duomenis pateikusiose ES valstybėse kasmet pateikiama per 2,6 mln. prašymų suteikti prieigą prie elektroninio ryšio duomenų, tačiau skirtingose valstybėse narėse jų skaičius labai nevienodas. Pvz., nuo mažiau nei 100 per metus Kipre iki 0,3 mln. Belgijoje ar Čekijoje, ar daugiau kaip 1 mln. Lenkijoje.
 
Tam tikrus nusikaltimus tirti galima tik naudojantis saugomais duomenimis. Pavyzdžiui, telefoninių nusikaltimų atveju, kai nusikaltėliai skambina pagyvenusiems žmonėms ir prašo sumokėti už giminaičių tariamai padarytus eismo įvykius ir pan. Duomenų saugojimas – nepakeičiama priemonė norint sėkmingai atlikti baudžiamąjį tyrimą internetu skleidžiamos seksualinės prievartos prieš vaikus atveju. Vykdant projektą „P2P veiklos prieš pedofilinį turinį vertinimas ir analizė“ gauta tikslios informacijos apie pedofilų veiklą kompiuterių tinklo sistemoje „eDonkey“ ir nustatyta net 178 000 šio tinklo naudotojų (iš patikrintų 89 mln. naudotojų), kurie prašė pedofilinio turinio. Čekija pranešė, kad neturint prieigos prie saugomų su internetu susijusių duomenų būtų buvę neįmanoma pradėti tyrimų vykdant operaciją „Vilma“, siekiant išaiškinti vaikų pornografijos naudotojų ir platintojų tinklą. Taip pat saugomais duomenimis naudojamasi tiriant tautinės ir rasinės nesantaikos kurstymo atvejus internetinėje erdvėje. 
 
Tačiau Lietuvoje, kaip ir dar keliose Rytų Europos valstybėse, institucijos tą patį duomenų pateikimo prašymą turėjo pateikti kiekvienam šalyje veikiančiam mobilaus ryšio operatoriui. Jei pateikiamos užklausos dėl vieno žmogaus 4 operatoriams, tai statistikoje bus 4 užklausos. Jei pateikiamos užklausos dėl vieno žmogaus kitiems paslaugų teikėjams (jų yra virš 100), tai statistikoje bus toks užklausų skaičius, kiek prašymų buvo išsiųsta. Reali statistika skaičiuojant pagal užklausų skaičių konkretiems asmenims, dėl kurių kreiptasi, gali būti iki 15–20 kartų mažesnė. Toks dubliavimas kol kas neišspręstas, nors tuo ir rūpinasi Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija.
 
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A.Anušauskas sako, kad „ būtų geriausia, jog statistika neklaidintų ar neduotų iškreipto vaizdo: „Bet kol kas kiekviena šalis savarankiškai sprendžia klausimą, kokią statistiką pateikti – ar dėl užklausų apie asmenį, ar apie telekomunikacijos įvykį, kai užklausos yra tiražuojamos operatoriams.“ Pavyzdžiui, kai 2010 metais vienoje valstybių buvo pagrobta apie 5 000 mobiliųjų telefonų, Lietuvoje buvo gautas užsienio valstybės prašymas pasitikrinti dėl elektroninių ryšių atvejų, naudojant pagrobtus telefonus. Tai atitinkamai sudarė apie 15 000 paklausimų mobilaus telefoninio ryšio operatoriams ir tai buvo įtraukta į Lietuvos ataskaitą.
 
Kol kas oficiali, nors ir keliolika kartų dubliuota statistika yra tokia: Lietuvoje 2008 m. buvo 85 315 duomenų užklausų (iš kurių apie 6 tūkst. apie 6-12 mėn. senumo duomenis), o 2009 m. buvo 51 573 (6 237 nebuvo galima patenkinti) užklausų apie mobilaus ryšio vartotojų duomenis ir 19 579 užklausų buvo susiję su internetu. Patenkinta 45 336 užklausų (bet užklausų apie 6-12 mėn. senumo duomenis sumažėjo iki 28). Pagal tokią dviprasmišką statistiką gali būti gaunamos klaidinančios išvados, kad „Lietuvos visuomenė yra kriminalinė, nes tiriama daug sunkių nusikaltimų“ arba „Lietuva yra policinė valstybė, nes elektroninio ryšio duomenis be apribojimų naudoja teisėsaugos institucijos“ ir pan. 
 
NSGK pirmininko A. Anušausko nuomone, saugant bet kokius duomenis neišvengiamai kyla ryšių konfidencialumo ir saviraiškos laisvės pažeidimų rizika, nors būtent jais naudojantis buvo ir išteisinti nekalti asmenys, ir atskleisti minėti telefoninių sukčių, tautinės ar rasinės nesantaikos kurstytojų nusikaltimai, demaskuoti tarptautiniai pedofiliniai ir vaikų pornografijos platinimo tinklai. 
 
Taigi, duomenų saugojimas yra veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, bet nuolat turi būti taikomi aukšto lygio privatumo užtikrinimo ir asmens duomenų apsaugos standartai. „Mes prieš totalinį sekimą. Bet siekiant sumažinti privatumo pažeidimų riziką ir išlaikyti piliečių pasitikėjimą yra daug darbo. Svarbiausia to siekti nemeluojant ir nemanipuliuojant viešąja nuomone politiniams ar asmeniniams tikslams pasiekti“, – teigia A. Anušauskas.

Atgal