Nuogąstavimai dėl totalaus sekimo suprantami, bet tokio reiškinio Lietuvoje nėra

2011 birželio 3 d.

 

Prezidentė praėjusią savaitę pasirašė Seimo priimtas Operatyvinės veiklos įstatymo pataisas, apie kurias buvo kalbama, kaip apie galinčias sukelti „totalinį sekimą“. 
 
Kalbiname Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Arvydą Anušauską
 
Prieš dvejus metus pateikėte įstatymo pataisas dėl KGB kadrinių darbuotojų paviešinimo ir sulaukėte aštrių interpretacijų. Dabar Seimas priėmė Operatyvinės veiklos įstatymo pataisas ir vėl kilo tam tikra sumaištis viešoje erdvėje. Kartojais scenarijus?
 
Prieš dvejus metus, kai buvo kalbama apie KGB karininkų paviešinimą, dar galvota, kad liustracijos procesui mūsų koalicijos sąjungininkai pritars ir mes turėsime naują Liustracijos įstatymą, kai Liustracijos komisija bus valstybinė ir ji tą procesą sugebės išvystyti ir užbaigti. Buvo pasiūlyta paviešinti KGB karininkų sąrašus. Bet kadangi Seime naujai parengtas Liustracijos įstatymas nebuvo priimtas, pasukome kitu keliu. Palikome galioti senąjį, tačiau buvo priimtos pataisos, kurios įgalino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą nuo šių metų gegužės pradėti KGB dokumentų viešinimą.  Visų, ne tik KGB karininkų,  bet apskritai visų  svarbiausių KGB  dokumentų viešinimą.
 
Kalbant apie Operatyvinės veiklos įstatymo pataisas, tai prieš dvejus metus buvo žinoma, kad teismai ir prokuratūra nevykdo savo funkcijos kontroliuoti teisėtumą taip, kaip reikalauja įstatymas. Tai yra, jeigu kreipiamasi dėl įtariamo asmens telefono pasiklausymo, teisėjai ir prokurorai teigia, kad jiems per mažai laiko lieka įsigilinti į bylos turinį, nes jie „užkrauti“ tokiu darbu, kaip vis naujas sankcionavimas tam pačiam asmeniui keičiant SIM korteles ir telefono aparatus. Kadangi sankcija liečia žmogų, buvo pasiūlyta sankcionuoti įtariamo asmens sekimą, o po teisėjo sankcijos, jeigu įtariamasis keis technines priemones, tereikės apie tai informuoti prokurorą.  Taip sumažės „popierių“ skaičius, o teisėjai ir prokurorai įgaus galimybę ir laiko detaliau susipažinti  su byla, jos turiniu.
 
Masiškas, totalus duomenų rinkimas valstybėje – taip paskutiniuoju metu buvo apibūdinamos kovos su nusikalstamumu teisinės priemonės. 
 
Aš esu prieš tokius reiškinius, kaip „totalinis sekimas“. Pirmiausia todėl, kad daug metų tyrinėju KGB istoriją ir esu prieš bet kokios privačios informacijos neteisėtą rinkimą, ir juo labiau viešinimą tos, kuri gauta operatyviniu būdu. Tai prieštarauja mano principams. Kaip tyręs KBG istoriją labai gerai žinau, kur nuveda tokios informacijos rinkimo nekontroliavimas, kur gali atvesti piktnaudžiavimas nekontroliuojamomis galimybėmis – ar būtų kalbama apie teisėsaugininkus, ar apie politikus.
 
Todėl ir sakau, kad reikia daryti tai, kas sugrąžintų žmonėms pasitikėjimą teisėsauga, kad mes kalbėtume ne apie tariamą totalinį pasiklausymą, o apie tai, kaip sustiprinti žmogaus teisių ir laisvių, privatumo apsaugą, net jeigu jis ir tapo įtariamuoju. Ir, suprantama, sustiprinti vidinę kontrolę tose institucijose, kurios vykdo operatyvinę veiklą.
 
Nes Seimas, deja, iki galo nesutvarkęs parlamentinės kontrolės mechanizmo šioje srityje, vykdydamas savo kontrolės funkcijas tikrai nepakeis tų šimtų pareigūnų , kurie atsakingi už informacijos teisėtą rinkimą ir teisėtą panaudojimą. Ir, be abejonės, viso šio proceso vidinės institucinės kontrolės. 
 
Kam naudinga skleisti informaciją apie vadinamąjį totalinį sekimą?
 
Atkreipsiu dėmesį – per du dešimtmečius Lietuvoje dėl įvairių nusikaltimų už grotų atsidūrė beveik dešimtadalis Lietuvos piliečių. Tokia realybė. Nusikalstamumo lygis Lietuvoje yra tikrai didelis. Ir priemonės kovojant su nusikalstamumu, šiuo atveju tos slaptos, ne viešos priemonės, turi būti adekvačios.
 
Bet tai nereiškia, kad teisėsaugininkai yra atleisti nuo įsipareigojimo preciziškai vykdyti įstatymo reikalavimus tiriant nusikaltimus. Kai kalbam apie duomenų rinkimą, tai, dar kartą noriu pabrėžti tai, ką patvirtino ir Kriminalinės policijos biuras, 70 proc. prašymų yra dėl anonimiškų SIM kortelių, kai reikia nustatyti , kuris mobilaus ryšio operatorius jas aptarnauja ir kokiam žmogui tai gali priklausyti. Tik Lietuvoje ir dar keliose Rytų Europos valstybėse yra naudojamos anonimiškos SIM kortelės. Tad pateiktus skaičius (85 tūkst.), sukėlusius totalaus sekimo baimę, policijos duomenis reikia dalinti mažiausiai iš keturių. Deja, per dvejus  metus skaičiavimo metodika niekaip nepasikeitė. Informacijos rinkimo statistika yra iškreipta, klaidinanti.
 
Klausiate, kam naudinga skleisti informaciją apie totalinį sekimą? Pasitikėjimas teisėsauga nėra toks tvirtas, nes nuo 1989 metų teisėsauga pergyveno ne vieną laikotarpį,  kai tarp darbuotojų buvo visokių žmonių – ir piktnaudžiavusių tarnybine padėtim, ir teikusių informaciją kriminalinėms grupuotėms. Dar nuo sovietinių laikų velkasi tas šleifas. Šitoje visuotinio nepasitikėjimo atmosferoje sukūrus tariamą totalinio sekimo iliuziją galima atsidurti tokioje situacijoje,  tai jau yra buvę, kai Seime svarstant teisėsaugos institucijų biudžetus lėšos operatyvinei veiklai arba nedidinamos, arba yra minimalios, arba ignoruojami institucijų prašymai. Nes yra „totalinis sekimas“, ir taip visi viską žino. Pateiksiu pavyzdį:  Sienos apsaugos tarnybos  Pagėgių rinktinei prieš dvejus metus operatyvinei veiklai buvo skiriama vos pora tūkstančių litų... metams! Žinojome, kad pagrindinis kontrabandos srautas tuo metu ėjo būtent per Pagėgių rinktinės teritoriją. Ką su tokiu „biudžetu“ pasieniečiai galėjo padaryti? Kokią operatyvinę veiklą,  kokį totalinį sekimą jie ten galėjo organizuoti? Tuos sunkumus pridengus kuriamu mitu, mes galime stipriai pakirsti ne tik pasitikėjimą teisėsaugos veiksmais ,  bet ir galimybes ištirti tūkstančius nusikaltimų.
 
Praktiškai Operatyvinės veiklos įstatymas buvo tobulinamas, o teoriškai aiškinama, kad įvyko atvirkščiai. Kas tai: piktybiški įstatymų kūrėjai, jų interpretuotojai ar tiesiog demokratiška diskusija?
 
Turiu pasakyti,  kai kelis kartus  pakartojau, kad Operatyvinės veiklos įstatymo pataisos neleidžia ir neleis sekti žmogaus be teisėjo sankcijos, tai atsivertęs spaudos puslapius perskaičiau priešingai - „jos leis sekti žmogų netgi be teisėjo sankcijos“. .. Šiuo atveju peržengiamos kai kurios ribos, kai tiesiog norimą matyti dalyką parodoma kaip esamą. Pataisos neleido ir neleis be teismo sankcijos vykdyti jokios operatyvinės veiklos.
 
Visgi norėčiau pastebėti, kad nei dabartinė padėtis, nei kuriama nauja tvarka nepanaikins labai svarbaus žmogiškojo faktoriaus įtakos. Įstatymus vykdo žmonės.  Nuo jų sąžiningumo priklausė ir seno, priklausys ir naujo įstatymo nuostatų vykdymas. Kai yra noras piktnaudžiauti, tuomet atsiranda ir tokie atvejai. Jeigu bus sukurtas veiksmingas vidinis kontrolės mechanizmas, tai tokių piktnaudžiavimų galimybės bus sumažintos iki minimumo.
 
Pastebima, kad tam tikrais momentais suaštrėja kritika vienų ar kitų valstybės institucijų atžvilgiu, po to ji nuslūgsta. Kodėl tiek daug negatyvizmo šiuo metu skleidžiama apie Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto darbą?
 
Panašu, kad buvo tiražuojama viena nuomonė. Bet tai žiniasklaidos teisė pasirinkti, kokią nuomonę skleisti, ir ką padaryti savo herojais – ar susikompromitavusį prokurorą, ar susikompromitavusį politiką, ar dar ką nors.  Visiška pasirinkimo laisvė. Manau, kad daug netiesos skleidžiama būtent dėl to, jog komitete dirba tokie nariai, kurių negalima papirkti. Padaryti jiems įtaką galbūt stengiamasi iš šalies, skleidžiant klaidinančią informaciją apie jų veiklą. Tai rodo, kad mes, siekdami teisėtumo ir įstatymo viršenybės nuostatos įgyvendinimo, einame teisingu keliu. Nes, priešingu atveju, visi suinteresuotieji tiesiog tylėtų.
 
Aiškinama, kad NSGK pirmininkas priešinasi operatyvinės veiklos kontrolei, abejoja Operatyvinės veiklos parlamentinės komisijos reikalingumu. Priešinotės?
 
Ne tik kad nesipriešinu, bet ir siūlau Operatyvinės veiklos kontrolę stiprinti!  Pasiūlymą įkurti NSGK Žvalgybos arba saugumo pakomitetį įregistravome beveik visi komiteto nariai. Tikimės, kad ši idėja bus įgyvendinta. Operatyvinės veiklos komisija turi būti formuojama naujais pagrindais ir tai jau yra numatyta svarstyti Seime, nes dabartiniai komisijos sudarymo principai ir įgaliojimai daugiau kontrolės neprideda. Kalbu apie praktinius žingsnius stiprinant kontrolę, nekalbu apie norus. Nes netgi tos institucijos, kurios teikia komitetui savo ataskaitas apie veiklą, per tuos dvejus metus pajuto pokyčius:  mes nereikalaujame formalių ataskaitų, mes reikalaujame naujų papildomų duomenų apie operatyvinės veiklos  kontrolę.
 
NSGK nekartą teko aiškintis tai, kas susiję su rezonansinėm bylom. Be abejonės, daugelis dalykų nėra viešai skelbiami, nes tuo pat metu vyksta tyrimai. Man keletas žurnalistų yra išsakę priekaištų – sako, jeigu jūs tai darėte ir darote, tai atsistokite ant „bačkos“ ir garsiai šaukite. Laikausi nuostatos, kad  geriau realūs darbai, negu garsios kalbos iš tribūnos jų nedarant.
 
Ar negeriau ir visuomenei, ir teisėsaugai daugiau žinoti apie tuos, kurie pretenduoja ar pretenduos užimti postus valdžioje?
 
Tiems, kurie korumpuoti ar susijęs su korupciniais nusikaltimais, paskutiniais metais sunkiau gyventi. Per dvejus metus nuo pareigų nušalinta ne viena dešimtis, o daugiau nei šimtas pareigūnų dėl tam tikrų sąsajų su korupciniais nusikaltimais, dėl kontrabandos ar kitų tarnybinių nusižengimų. Be abejonės, buvo priimtos labai svarbios įstatymo nuostatos. Pavyzdžiui, buvo sukonkretintas asmenų ratas, apie kuriuose Specialiųjų tyrimų tarnyba teiks informaciją skiriant  juos į atsakingas pareigas.
 
O gal kalbos apie totalinius sekimus ir panašūs procesai tėra užsakymas iš kitur, atsiradę dėl konkrečių interesų?
 
Esu tolimas nuo minties, kad viskas ateina iš svetur. Pas mus jau to daryti nereikia. Suprantama, kad nepasitikėjimo sėkla savo valstybe ir institucijomis niekur neišnyko, kam tai reikalinga - ją ugdo ir puoselėja. Kai kas iš to valgo duoną su sviestu, ir labai riebiai tepamą, nes iš to labai neblogai užsidirba.  Tačiau logiška yra tai, kad nemažai žmonių negali būti patenkinti efektyvesniu teisėsaugos darbu. Nes jie negalės susitarti  su pareigūnu, su prokuroru, su teisėju ir už kyšį atsipirkti, tai tokia padėtis jų gal ir netenkina. Beje, korupcijos lygis, kyšių davimas Lietuvoje kol kas tenkina  daug ką. Apklausų duomenimis,  68 proc. gyventojų sako, kad jiems korupcija priimtina ta prasme, kad padeda spręsti problemas.  Bet tuo pat metu ta pati ir dar didesnė žmonių dalis reikalauja , kad teisėsauga,  teismai ir prokuratūra būtų nekorumpuoti. Korupcijos toleravimas yra aukšto lygio. Tad siekiant pakeisti tokią padėtį, mes susidūrėme ir susidursime su nemenku pasipriešinimu ir nepasitenkinimu.
 
Dorai gyvenantis ir dirbantis demokratinėje valstybėje žmogus neturėtų baimintis, kad yra sekamas. Kažkas perdėtai to bijo? O gal paprasčiausiai – vagie, kepurė dega?
 
Ne visai taip. Manyčiau, kad piliečiai turi teisę išsakyti savo abejones ir nuogąstavimus, jog institucijų, kurios įpareigotos vykdyti svarbius darbus kovojant su nusikalstamumu, kai kurie pareigūnai gali piktnaudžiauti suteiktomis teisėmis. Politikų tikslas ne nuraminti nuogąstavimus, bet sukurti tokią aplinką, tokius įstatymus, kad iš tiesų panašūs nuogąstavimai neturėtų pagrindo. Kol kas mes esame tik tos tvarkos kūrimo kelyje. 
 
Visuomenės nuostatos ir baimės negali išnykti per labai trumpą laiką. Gal šimtmečio ir nereikia, bet penkiasdešimtmečio – prireiks. Galiu pateikti Vakarų Europos šalių pavyzdį. Vakarų Vokietijoje  po nacistinio totalitarinio režimo valdymo gyventojams reikėjo išsivaduoti,  sakyčiau, gero penkiasdešimtmečio. Gi nemaža dalis Rytų Vokietijos gyventojų  iki šiol kamuojami tų pačių baimių, kurios kamuoja ir Lietuvos žmones.
 
 
Kalbėjosi Loreta Jastramskienė

Atgal