A. Anušausko pranešimas. Specialiųjų ir teisėsaugos tarnybų dilema: pasitikėjimas ir kontrolė Organizuojama diskusija „Specialiųjų tarnybų slaptų veiksmų kontrolės klausimai ir sprendimai“

2011 birželio 2 d.

 

Per paskutiniuosius šešerius metus, po vadinamojo prezidentinio skandalo arba Pakso nušalinimo, vienas po kito kilo parlamentiniais tyrimais pasibaigę skandalai, susiję su Valstybės saugumo departamento (VSD) ar Generalinės prokuratūros veikla. Lygiagrečiai tirpo ir pasitikėjimas teismais. Tyrimų metu buvo atskleista daug svarbių dalykų – buvusių VSD vadovų politikavimas, politinės vadovybės nušalinimas nuo tarnybų kontrolės, manipuliavimas turimomis galimybėmis, vidinės kontrolės ir iniciatyvos ginant viešąjį interesą prokuratūrose stoka... Parlamentinių tyrimų išvados buvo metų metais neįgyvendinamos, o reguliarios parlamentinės kontrolės spragos neleido laiku pamatyti problemų. Išbujojęs politikavimas, siekiant svarbius tyrimus paversti politinių dividendų prieaugliu, neleido laiku spręsti atskleistų problemų.
 
Reikia atvirai pasakyti, kad buvusių VSD vadovybių Lietuvos įstatymų interpretavimas ar pasinaudojimas jų spragomis simuliuojant kovą su terorizmu, parlamentinės kontrolės fragmentiškumas ir neišbaigtumas prisidėjo prie visuomenės nepasitikėjimo prielaidų. Galima teigti, kad anksčiau po sureikšminto slaptumo žyma buvo slepiamas tarnybų neįgalumas kai kuriuose jų veiklos baruose, resursų naudojimas ne pagrindinių įstatymuose numatytų funkcijų vykdymui (pavyzdžiui, statybos, kurios ateityje gal ir prisidėtų prie geresnės infrastruktūros, bet tikrai ne pagrindinės veiklos – nacionalinio saugumo užtikrinimo sąskaita). Riboti resursai buvo naudojami tik pačios VSD vadovybės suformuluotoms „vizijoms“ ar tikslams pasiekti, neesant realios valstybės vadovų kontrolės. Techninis atsilikimas, menkas operacijų finansavimas kompensuotas platesnėmis partnerių galimybėmis. Bet tai tebuvo laikinos priemonės, kurios gali padėti, bet ilgalaikėje perspektyvoje negalėjo pakeisti mūsų žvalgybos pajėgumų. Tai, kas padaryta per pastaruosius metus ne tik keičiant vadovus, bet ir VSD struktūrą, siekiant VSD įstatyminės kontrolės stiprėjimo, žvalgybos koordinavimo stiprinimo per žvalgybos koordinavimo grupę ar slaptųjų tarnybų atskyrimo nuo teisėsaugos (VSD jau nebevykdo ikiteisminių tyrimų, bet juos perduoda prokuratūrai) – suteikia galimybes iš naujo įvertinti slaptųjų tarnybų veiklą ir jos efektyvumą.
 
Tuo pačiu metu iškyla ir kiti sunkiai sprendžiami klausimai. Pavyzdžiui, žmogaus teisių ir kitų pilietinių iniciatyvų požiūriu valstybė nepagrįstai dažnai palengvina operatyvinių priemonių naudojimą tiriant nusikaltimus. Ir neesant pasitikėjimo bei dialogo atmosferos, abejojama parlamentinės, vidinės institucinės ar bet kokios kitos kontrolės efektyvumu ir tarnybas įtarinėjamos neteisėtomis (arba teisėtomis, bet nebūtinomis) sekimo operacijomis prieš žurnalistus, politikus, visuomenininkus. Šiuo atveju taip pat būtų galima eiti lengviausiu keliu ir pasakyti, kad kovoje su korupcija, kuri yra pažeidusi dalį politinio sluoksnio, dalį verslo, dalį žiniasklaidos, pagrįstų įtarimų bei kaltinimų patvirtinimas techninėmis priemonėmis yra būtinas. Bet tai pasitikėjimo šiais (tegul ir antikorupciniais) veiksmais niekaip nepadidina. Informacijos rinkimas negali būti savitikslis, ir žmogaus teisių ribojimas be tikslo užkirsti kelią korupcijai ar kitiems sunkiems nusikaltimams turėtų būti neįmanomas. Bet kaip galėtų atsirasti bent dalinė pasitikėjimo atmosfera ir efektyvesnė visų rūšių kontrolė? Manau, šis klausimas neišsprendžiamas vienpusėmis iniciatyvomis. Mano požiūriu (o jis formavosi 15 metų tiriant KGB neteisėtą veiklą, nusikaltimų slėpimą, neteisėtą sekimą ir pan.) specialios tarnybos turi vadovautis įstatymu, jo nuostatas liečiančias privataus gyvenimo apsaugą vykdyti itin preciziškai ir turi būti apsaugotos nuo politinių vėjų permainos. Ir man parlamentinės, kaip ir kitų rūšių slaptų veiksmų kontrolės klausimas yra principinis. Problemų iš tikrųjų yra.
 
Net jeigu parlamentinę kontrolę mes papildėme parlamentarų teise gauti dokumentus, parengtus operatyvinės informacijos pagrindu, jeigu veiklos kontrolei reikalaujame kur kas detalesnių ataskaitų negu jos buvo ruošiamos prieš dvejus metus, jeigu jau matome resursų naudojimą operatyvinei veiklai ir realų tos veiklos mastą bei galimybes, tai dar problemų neišsprendžia. Lieka vidinės kontrolės didinimas, parlamentinė kontrolė tiriant abejonių ar įtarimų sukėlusius atvejus. Ką ir kaip daryti? Manyčiau čia reikia kolektyvinio sutarimo ir tarp politikų, ir tarp pilietinių iniciatyvų grupių ar žmogaus teisių gynimo institucijų. Surandant ne gąsdinimo ir nepasitikėjimo skleidimo, o sutarimo kelią, kuris užtikrintų viešojo bei nacionalinio saugumo bei žmogaus teisių apsaugos balansą. Jei tai būtų tik personaliniai vadovų klausimai, tai jie sprendžiami ir gali būti išspręsti politinėmis priemonėmis. Bet yra svarbesnis kitas kelias, kuris turėtų poveikį ir sąlygotų ilgalaikius pokyčius. Tai – kontrolės papildymas naujais elementais. Kokie tie elementai, kurie leistų sukurti pasitikėjimą ir sutarimą, kad slaptosios tarnybos su savo specifiniais informacijos rinkimo metodais reikalingos užtikrinant nacionalinį saugumą? Į šį klausimą galime atsakyti tik visi kartu. Aš nesiūlyčiau išankstinių receptų. Bet manau, kad susirūpinimas piliečių teisių ir laisvių užtikrinimu, kurių pagrindinė sąlyga yra Lietuvos valstybė ir piliečių pasitikėjimą turinčios, jos gyvavimą užtikrinančios institucijos, turi atvesti prie tos pačios išvados – reikalingi bendri žingsniai ir politikų, ir pilietinės visuomenės.

Atgal