Istorinė mina iš seno arsenalo arba kaip lietuviai patys save okupavo

2011 rugpjūčio 11 d.

 

Lenkijos ir Lietuvos istorikai visada pasižymėjo tuo, kad kaip mokslininkai sugebėdavo daugiau mažiau korektiškai aiškintis tarpusavio nesutarimus istoriniais klausimais. Abiejų šalių istorija yra persipynusi, tragiška ir kai kuriems žmonėms iki šiol skausminga. Todėl atrodė ir nieko nuostabaus, kad Lenkijos Užsienio reikalų ministerija kartu su Instituyt Pamięci Narodowej išleido brošiūrą „Ponary. Miejsce „ludzkiej rzeźni“. Kaip holokausto Lietuvoje simbolis Paneriai liudija Vilniuje gyvenusių tautų tragiškiausią istorijos pusę. Ir iš tikrųjų, kaip istorikas susipažinęs su aprašomų įvykių archyviniais dokumentais ir literatūra, gal ir galėčiau daugiau pasakyti apie šias Panerių žudynes, bet brošiūroje tai aprašoma pakankamai išsamiai, pasiremiant šaltiniais ir liudininkų prisiminimais. Niekas negali nuneigti, kad daugumą Ypatingojo būrio žudikų sudarė lietuviai ir tai buvo bei lieka neabejotina juodąja istorijos dėme. Tik mažesnė dalis šių žudikų, už padarytus nusikaltimus buvo nubausta Lietuvoje ir Lenkijoje. Todėl Lietuvos istorijos tragiškosios pusės atskleidimui ir aukų atminimui skirtų darbų niekada nebuvo ir nebus per daug. Žinoma tenka apgailestauti, kad leidinio sudarytojai be jokių apeliacijų teigdami, kad Paneriai yra lietuvių pamiršti neperskaitė (o tai akivaizdu iš pridedamos literatūros sąrašo) nė vieno policijos batalionų ir ypatingojo būrio veiklos tyrimo, kurie Lietuvoje buvo atlikti ir viešai paskelbti per pastarąjį dešimtmetį.
 
Bet kartu nemaloniai nustebino istorinio konteksto pateikimas, kuris tarsi nubraukia tai, ką lietuvių ir lenkų istorikai bendrai per šiuos du dešimtmečius nelengvai, bet vis dėlto buvo pasiekę. 1939 m. Vilniaus grįžimą į Lietuvos sudėtį prilyginus „lietuvių okupacijai“ komentarų lyg ir nebereikia. Tereikia bet kokius lietuvių nepriklausomybės siekius susieti su Trečiuoju reichu. Tai metodas, kurį savo laiku taikė KGB kovodama su lietuvių nacionalistais nuolat reikalavusiais nepriklausomybės atkūrimo. Iš KGB arsenalo ištrauktas iš dar vienas teiginys: „Ypatingą vaidmenį šiose formacijose (vokiečių sukurtuose savisaugos batalionuose, saugume – A.A.) vaidino prieškarinės paramilitarinės organizacijos Lietuvos šaulių sąjungos, pasižymėjusios stipriu nacionalizmu, antisemitizmu ir antilenkiškumu, nariai“. Šaulių organizacija buvo išardyta 1940 metais, tūkstančiai jų represuoti ir savo veiklą nacių bei sovietų okupacijų metais mėginusi tęsti pogrindyje staiga tampa antisemitine? Matyt sudarytojai net neįtarė, kad prie šios organizacijos ginklavimosi ketvirtajame dešimtmetyje prisidėjo ir Lietuvos žydai už savo lėšas pirkdami ginklus šauliams. Ir net nežino, kad Lietuvos žydų savanorių organizacija bendradarbiavo su šauliais. Matyt nežinoma, kad būtent lietuvių policija sustabdė Vilniuje lenkų sukeltą žydų pogromą 1939 m. spalio mėn. Po viso to matyt ir kiti „perliukai“ neturėjo atrodyti iššaukiančiai: „Vokiečių ir lietuvių bendrai vykdomos represijos prieš katalikų bažnyčią...“, „Vilniaus krašto okupacija suvokiama kaip vokiečių-lietuvių okupacija...“, „už vieną nužudytą vokietį ar lietuvį nužudydavo mažiausiai dešimt lenkų...“ Pagal tokią logiką išeitų, kad lietuviai 1941-1944 metais patys save okupavo...
 
Galima tik apgailestauti, kad visiškai nutylėta lietuvių Vilniuje išgelbėjusių šimtus žydų veikla ir rašoma apie žydų gelbėjimą, kaip vien tik lenkų pastangas. Nors paminimi Dubingiai, kaip Armijos Krajovos keršto akcija, bet užmirštamos kitos lietuvių aukos, kurių buvo ne tik Dubingiuose. Leidinio sudarytojai Paneriuose sugebėjo nepastebėti atminimo ženklų čia nužudytiems lietuviams (nors nužudytus vietinės Rinktinės karius pamini), kurie buvo ketvirtojo dešimtmečio viduryje Kaune vykusio pirmojo Europoje nacių teismo liudininkai ir dalyviai. Bet neužmiršta paminėti, kad Varšuvos kapinėse pastatytas Panerių kryžius, ant kurio užrašyta, kad šių žudynių vykdytojai – lietuviai. Ne nacių parankiniai, jų sukurto specialaus dalinio (Ypatingojo būrio) dalyviai... Bet brošiūroje teisingai sakoma, kad „visą laiką jie buvo pavaldūs vokiečių įsakymams“ ir vadinasi pagrindinis jų skiriamasis ženklas buvo kepurės su kaukolėmis, o ne tautybė...
 
Šalia akivaizdžiai teisingų ir nepaneigiamų faktų apie Panerių tragediją, paslėptos kelios tezės iš sovietinių laikų ir KGB arsenalo tampa tuo deguto šaukštu, kuris tikrai neprisideda prie tautų tarpusavio supratimo. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos aprobuotos tezės apie „lietuvių okupaciją“ atsiduoda revanšizmu, kuris pasiruošęs sugriauti šalių tarpusavio pasitikėjimą.
 
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas
Dr. Arvydas Anušauskas

Atgal