A.Anušauskas: "Istorikams" pamiršusiems savo pavardes

Nusprendžiau, šį straipsnį pasirašyti kaip humanitarinių mokslų daktaras... Tokia būtų mano pirmoji reakcija į vieno internetinio portalo apžvalgininko straipsnį „Lietuvos politikai Švedijoje pagerbs sovietų saugumiečių nuopelnus?“. Pirmiausia krito į akis, kad apžvalgininkas atstovauja anoniminę oponentų grupę („Oponentai stebisi, kad tokio pobūdžio paminklų statymas įamžins ne pokario rezistentų, o juos jau visiškai kontroliavusių sovietų saugumiečių „šlovingus nuopelnus“) ir anoniminius istorikus (istorikams, nenorėjusiems, kad jų pavardės būtų minimos, šių renginių programa bei pastatyti paminklai sukėlė dviprasmiškas mintis“). Kokie dar istorikai Lietuvoje šiais laikais bijo skelbti savo pavardes? Manau tik tie, kurie niekada netyrė nei minėtos istorijos, bet apie ją žino tik iš KGB istorikų parengtų propagandinių leidinių. Pavyzdžiui, KGB serialo „Faktai kaltina“... Pirmiausia krito į akis, kad anonimai iš paskutiniųjų stengiasi suniekinti jau seniai žuvusių ir KGB sušaudytų žmonių atminimą ir teigia „esą visi aukščiau minėti „ryšininkai“, o ir nemenka dalis keliaujančių iš Švedijos į Lietuvą per Baltijos permetamų rezistentų buvo senokai užverbuoti MGB“. Kadangi man prieš šešerius metus tirti kiekvieno per Baltijos jūrą permetamo desantininko biografiją remiantis ne KGB informacija, bet kalbantis su išlikusiais (KGB nelaimei) gyvais liudininkais, galiu pasakyti jog kiekvieno jų laukė skirtingas likimas. Bet šiuo atveju norima paminėti tuos septynis desantininkus, kurie arba žuvo, arba buvo sušaudyti. Taip, jie buvo tapę didelio žvalgybų žaidimo aukomis, bet tai nė kiek nesumenkina jų asmeninės aukos. Kaip man liudijo paskutinis 1953 metais atsiųstas desantininkas, sovietinio Gulago lageriuose iškalėjęs daugiau kaip 15 metų Anicetas Dukavičius: “buvo garantuotas visiškas operacijų saugumas ir tuo metu buvo visiškas pasitikėjimas“. Ir švedų, ir britų, ir amerikiečių veiksmai buvo tarpusavyje susiję, todėl desantinių operacijų istoriją galima ir tirti, ir paminėti nepamirštant nė vieno jų dalyvio. Desantininkai save laikė laisvės kovotojais. Ir Juozo Lukšos, ir Benedikto Trumpio, ir Julijono Būtėno, ir Kazimiero Pyplio likimai buvo tragiškai panašūs. Bet yra ir nežinomos desantininkų pavardės: Palangos pajūryje 1950 m. žuvęs Justas Dočkus, 1953 m. sušaudyti Algirdas Leichmanas ir Alfredas Peršlotas. Suimtieji atsisakė prašyti malonės. Buvo suimtas ir mirties bausme nuteistas (bausmė pakeista į 15 metų trukusį kalinimą) Anicetas Dukavičius. Prieš visus suimtuosius buvo panaudoti KGB laboratorijose pagaminti psichotropiniai kvaišalai. Matyt labiausiai anonimai ir siekia ištrinti atmintį apie slaptų KGB laboratorijų aukas, apie jų atžvilgiu taikytas nusikalstamas priemones. Ir svarbiausia, kad būtų išniekintas KGB aukų atminimas, pavadinant juos „senokai KGB užverbuotais“. Ar su tuo melu turime sutikti?

Atgal