A. Anušauskas. Nacionaliniam saugumui sustiprinti reikia visuomenės palaikymo

2012 birželio 11 d.
 
Pastaraisiais mėnesiais Seime svarstyta daug su valstybės nacionaliniu saugumu susijusių įstatymų paketų. Nors daugiausia dėmesio susilaukė šiuo laikotarpiu aktualiausi energetinio saugumo klausimai, tačiau negalima nepaminėti ir kitų svarbių dalykų. Išskirčiau naująjį svarstymo stadijoje esantį Lietuvos nacionalinio saugumo strategijos variantą, įstatymų projektus, reglamentuojančius Lietuvos dalyvavimą tarptautinėse operacijose ir ilgai ruoštą žvalgybos įstatymo projektą, aiškiai apibrėžiantį žvalgybos ir kontržvalgybos institucijų veiklą, kuriai dėl savo specifiškumo ir svarbos sprendimų priėmėjams būtina taikyti atskiras įstatymines normas.
 
Iš dabartinių su nacionaliniu saugumu susijusių diskusijų, galėčiau išskirti keletą krypčių, rutuliojamų keliais lygiais. Be abejonės, valstybėms aktualus tarptautinis kontekstas ir tai kokios pozicijos  pasirenkamos, kaip reaguojama į regioninio ar globalaus saugumo iššūkius. O jų yra įvairių: situacija Afganistane, kovos su piratavimu, o, štai, 2011 metais, nors Lietuva atrodytų yra pakankamai toli ir mažai susijusi su kriziniu regionu, neišvengta intensyvių diskusijų dėl Šiaurės Afrikos revoliucijų, Libijos vidaus konflikto ir NATO valstybių vaidmens. Grįžtant prie regioninio saugumo konteksto, vėlgi matome, kad Baltijos regionas pasižymi specifinėmis ypatybėmis, keliančiomis unikalius iššūkius. Ne naujiena, jog mums ypač svarbūs energetinio saugumo klausimai, tačiau negalime pamiršti ir karinio-gynybos aspekto, kad ir dabar įvairiais lygiais aptariamą augantį Rusijos karinį aktyvumą. Norėdami būti saugūs, negalime to praleisti pro akis ar tikėtis, kad saugiai pasislėpsime už NATO valstybių gynybinių iniciatyvių. Nors priešraketinės gynybos skydo komponentai, atsirasiantys šiame regione, sudarys sąlygas didesniam saugumui, tačiau Lietuva pati turi būti aktyvi ir reikalauti atsakymų dėl svarbių saugumo klausimų. Beje, manantiems, jog Lietuva per daug rimtai traktuoja galimą Rusijos grėsmę ir tuo išsiskiria iš kitų šalių turiu kontrargumentą: nors minėtojo NATO gynybinio skydo komponentai labai ribotų galimybių, Rusija pasirinko poziciją, aiškinančią savo karinį aktyvumą kaip neva atsaką į tokius NATO valstybių veiksmus, tai Taline vykusios NATO Parlamentinės Asamblėjos diskusijose Rusijai buvo tiesiai pasakyta, jog realybė yra visai kitokia nei ji bando parodyti, tad jau reikėtų baigti maskuoti savo veiksmus netikromis frazėmis ir prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio...
 
Aptariant nacionalinį saugumą, negalima neįvertinti svarbaus ir veikiausiai vis didesnę svarbą ateityje įgausiančių informacinio ir kibernetinio saugumo sričių (priminsiu, kad informacinis saugumas apibūdina informacinį lauką apskritai, o kibernetinis - padėtį virtualioje erdvėje). Nors tai atrodo pakankamai sunkiai apčiuopiamos sritys, tačiau valstybių nacionalinio saugumo užtikrinimas su tuo irgi glaudžiai susijęs. Sakyčiau, Lietuvoje šiuo metu tai ypač aktualu, nes kuomet vykdomi svarbūs energetiniai, kariniai projektai – kaip yra dabar – būtina užsitikrinti visuomenės paramą tiems projektams. Ne paslaptis, kad ne visi tiek šalies viduje, tiek išorėje yra suinteresuoti šių projektų įgyvendinimu ir stipresniu Lietuvos saugumu. Negalima tikėtis, jog nebus imtasi įvairių priemonių, jog tam tikri planai nebūtų įgyvendinti. Vienas jų – poveikis informacinei erdvei, darančiai stiprią įtaką žmonių požiūriui ir nuotaikoms, o per ilgesnį laiką galinčiai sąlygoti nepasitikėjimą savo valstybe bei jos institucijomis.
 
Dar norėčiau atkreipti dėmesį, jog valstybės saugumui aktualūs aspektai negali būti izoliuoti vieni nuo kitų, tačiau yra glaudžiai susiję. Kadangi tai - pokyčiams itin jautri sritis, negalime tikėtis, kad užtikrinus stabilumą ne visuose sluoksniuose, būsime iš tikrųjų saugūs - deja, saugumo problemos turi ypatybę iš vienų sričių persikelti į kitas.
 
Didžiausias saugumo stiprinimo priešas – mes patys?
 
Stiprinant nacionalinį šalies saugumą ir ieškant optimalaus jam aktualių klausimų reglamentavimo, neabejotinai svarbus visų „valdžių“ susikalbėjimas bei bendras kryptingas darbas. Tam aktuali ne tik rezoliucijomis, nutarimais, įstatymų keitimais ar kitokiomis pavidalais išreikšta Seimo pozicija, bet ir Prezidentūros, Vyriausybės, vykdomosios valdžios institucijų laikysena. Vis dėlto sutarimo aukščiausiu lygiu dar nepakanka - būtina, jog vykdomai politikai pritartų visuomenė.
 
Visuomenės palaikymas sprendimų priėmėjams suteikia galios, o nepalaikymas, neigiamos nuomonės vyravimas ar prieštaravimai dėl, sakykime tiesiai, būtinų sprendimų, automatiškai silpnina tiek valstybės institucijas apskritai, tiek atskirų politikų ryžtą neapleisti savo pozicijos ir nusileisti visuomenėje vyraujančiam negatyvumui.
 
Šitokiose situacijose net patyrusiam politikui sunku išvengti abejonių, ar tikrai, atrodo, reikalingas, tačiau vis dėlto stipriai kritikuojamas, sprendimas yra teisingas ir ar jo priėmimas galiausiai nenuvils rinkėjų. Deja, toks kontekstas dažniausiai pasitarnauja ne geresnių sprendimų radimui, o tik neapibrėžtumo ir neryžtingumo atmosferos stiprinimui, kas tik be reikalo stabdo svarbių darbų įgyvendinimą.
 
 
Dr. Arvydas Anušauskas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas

Atgal