A.Anušauskas. Lietuvos žvalgyba: kad būtų atkovotas autoritetas

 
2010 spalio 25 d.
 
 
Kažkada prieš dvidešimt metų rinkdamas lietuviškos žvalgybos istorijos trupinius, pirmą kartą atsiverčiau pageltusius lapus su šiais žodžiais: „…tankiausiai nuo žvalgybos darbuotės priklauso tie ar kiti valstybės gyvenimo įvykiai ir jų kryptis (…). Kiekvienas supranta, kad jei gerai žinoti, kas aplink dedasi, žinoti priešą, tai lengviausia išvengti pavojų, su mažesnėm pajėgom galima nugalėti priešą. Mes esam valstybės akys ir ausys…“.
 
Žodžiai buvo parašyti 1920 metais vakarykščio studento Mikalojaus Lipčiaus, kuris vadovavo ką tik užgimusiai žvalgybai. Nuo tų laikų jau praėjo devyniasdešimt metų. Tuometinė žvalgyba išgyveno ir laikotarpį, kai buvo kaltinama būtais ir nebūtais nusižengimais. Išgyveno ir laiką, kai buvo paversta autoritetinės valdžios įrankiu. Bet nė vieni kaltintojai negalėjo pasakyti, kad mūsų žvalgybininkai ar kontržvalgybininkai buvo ne patriotai ar mažiau mylėjo savo jauną valstybę.
 
Net sovietinis slapčiausias žvalgybos padalinys GRU tuo metu Lietuvą vadino šalimi, kurioje dėl saugumo veiklos neįmanoma vykdyti žvalgybinės veiklos. Prieš žvalgybos ir saugumo darbuotojus buvo nukreiptas ne vienas teroro aktas. Būtent jie tapo pirmojo Europoje nacių teismo iniciatoriais. Ir kartu - pirmaisiais okupantų taikiniais. Pirmuosius nukankino Maskvoje tris karo žvalgybos pulkininkus, paskutinį valstybes saugumo direktorių… Sibire dingo ir pirmasis žvalgybos vadovas... Bet kam visa tai aš pasakoju? Kad spalio 27-osios, Žvalgų dienos, proga priminčiau... Kad galėtumėte įvertinti ir palyginti…
 
Kartu norėčiau aiškiai pasakyti, kad šiais laikais dėl pavienių politikierių savanaudiškos pozicijos, valdininkų ar pareigūnų klaidų visi žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotojai neturi būti apipilami kaltinimais. Taip nukenčia valstybei būtina tarnyba, kuri dabar dinamiškai keičiasi. Daug kas norėtų neveiksnios tarnybos, kad galėtų iš televizoriaus ekrano ar laikraščių puslapių diktuoti jai sąlygas ir užduotis. Bet užduotis dabar jai kelia demokratiškai išrinktos valdžios aukščiausi pareigūnai.
 
Valstybės gynimo taryba, vadovaujama prezidentės, ne tik apibrėžė, kaip turi vystytis žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybos, bet ir kaip bus kontroliuojamas užduočių skyrimas ir vykdymas. Keletas įstatymų, keičiančių žvalgybos/kontržvalgybos institucijos veidą ir stiprinančių (tikėsimės) jos parlamentinę kontrolę, jau yra ant politikų stalų. Už demokratinės valdžios nugaros nebegali (ir negalės) slėptis jokie savanaudžiai, neginantys Lietuvos suverenumo ir įstatymų ar negerbiantys žmogaus teisių. Ar viskas padaryta, ar visos permainos jau atliktos ir atsikratyta neformalių grupelių įtakos? Akivaizdu, kad dar nemažai reikia padaryti norint atkovoti autoritetą visuomenėje. Ir pirmiausia darbais…
 
Užimdama deramą vietą Europos žvalgybų bendruomenėje mūsų žvalgyba ir kontržvalgyba jau turi kuo didžiuotis. Galima būtų pasigirti kontržvalgybiniu darbu, kuris keitė kur kas galingesnių kaimynų žvalgybinius įpročius. Pasakysite, kad ne viskas pranešama per TV šokių projektų pertraukas? Bet jei dabar kontržvalgybininkai dirba ne reklamai ir neparsidavinėja prodiuseriams kaip orumo netekusių politikų mažuma? O norintys kaltinti, visada suras pretekstą ir matys tik juodai baltą vaizdą. Juo labiau, jau pastebima, kad pasenusiu „valstybininkų“ antspaudu norima paženklinti visas tas permainas, kurios dabar nuosekliai įgyvendinamos žvalgybos/kontržvalgybos tarnyboje. Gal jau būtų laikas naujų gandų skleidimui paskelbti moratoriumą?
 
Neturėtume pamiršti, kad dirbantys valstybės saugumą užtikrinančiose tarnybose aukoja ne tik savo laiką. Kai kuriems tai kainuoja ir gyvybę. Atlikusieji savo pareigą prieš keletą metų mažiausiai galėjo tikėtis nusikalstamo niekinimo, o jų artimieji - abejingumo. Mes negalime pakeisti šios liūdnos praeities, bet vis tiek galime atsiprašyti. Pirmiausia žuvusio plk. Pociūno artimųjų ir draugų. Jei tai ir negali atitaisyti padarytos žalos, tai bent sustiprins pasitikėjimo pagrindus.
 
O žvalgyboje, kaip niekur kitur, daug kas yra pagrįsta pasitikėjimu. Todėl Sibiro platybėse dingusio žvalgybos vado žodžiai visada išliks aktualūs: „Tos prievolės yra labai sunkios. Čia visai neužtenka paviršutinio nustatyto pareigų ėjimo, bet reikia pasišventimo, tikro noro, mokėjimo, sąžiningumo. Kiekvienas žvalgybos bendradarbis nei sekundės neturi užmiršti, kokį atsakomingą darbą jis dirba, kokią garbingą pareigą valstybė jam yra teikus (…). Mes neprivalom žiūrėti nustatytų darbo valandų, bet dirbti kartu ir kiek reikalauja valstybės gerovė. Mes turim būt pavyzdžiu kitiems…“. Yra apie ką pagalvoti dirbantiems tokį nelengvą darbą. Linkiu pasitikėjimo savimi ir ryžto įgyvendinant būtinas permainas.

Atgal