Piliečių ar oligarchų Lietuva?

 
2011 sausio 4 d.
 
Prezidentės Dalios Grybauskaitės interviu pasakyti žodžiai, kuo Lietuva tampa sukėlė tikrą audrą politikos apžvalgininkų ir politikų sluoksniuose. Kadangi cituojami tik iš konteksto išplėšti žodžiai leisiu sau pacituoti visą pastraipą: “Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe. Juk jei kokį milijoną kas nugvelbia iš avialinijų, tai visai valstybei nuostolis – milijardai: vyksta grandininė reakcija: nesiplėtoja turizmas, neatvažiuoja žmonės, kurie galėtų apsistoti mūsų viešbučiuose, pirkti mūsų prekes ir t.t. Nesitikėjau, kad Lietuvoje tokio masto korupcija, o prie smulkios korupcijos žmonių mentalitetas taip pripratęs, kad ją tiesiog toleruoja.” Kodėl visi taip sujudo lyg egzistuojančios problemos konstatavimas prasilenktų su realybe?        
 
LIETUVIŠKOS OLIGARCHIJOS BRUOŽAI      
         
Apžvaldininkas A.Navickas dar prieš penkerius metus apibūdino lietuvišką oligarchiją: „Vienas iš didžiausių oligarchijos nepatogumų – daugumos eilinių piliečių gyvenimas tampa pernelyg priklausomas nuo kelių ponų ar ponių įnorių bei interesų. Šie ponai ne tik dalijasi didžiulius pinigus, siekia sau palankių įstatymų, bet ir bando kontroliuoti visuomenės nuotaikas, negailėdami investicijų į žiniasklaidą.“ 2006 metais Prezidentas Valdas Adamkus savo metiniame pranešime taip pat buvo įspėjęs apie oligarchijos grėsmę. Politologas Vladimiras Laučius prieš trejetą metų pasakė, kad oligarchijos bruožas yra tas, kad „didžiąja“ politika kryptingai užsiima ir valstybę valdo arba siekia valdyti turtingi žmonės, paprastai ateinantys iš verslo pasaulio ir tampantys aukštais valstybinės valdžios pareigūnais ar politinių partijų lyderiais. Vėliau dar patikslino, kad „lietuviško oligarchijos supratimo klaida yra ta, kad oligarchais mūsuose kažkodėl vadinami didžiojo verslo atstovai, o ne politikai ir politinė santvarka“.
 
Ir štai vos prieš mėnesį vienas visuomeninio judėjimo dalyvis jau parašė: “Pažangos pagrindinis stabdis-tai Lietuvoje įsigalėjusi oligarchinė santvarka“ ir iškart pasiūlė receptą: “ateis toks laikas, kai piliečiams ir sąžiningiems teisėsaugos pareigūnams reikės imtis formaliai neteisėtų, bet teisingų priemonių-patiems griežtai susidoroti su nusikaltėliais”. Tam tereikia sugriauti teisinę sistemą. Nei daugiau nei mažiau. Bet pamiršo tik viena, kad oligarchija gimsta kaip tik tada, kai rinkėjai geidžia turtingų žmonių valdžioje (nesunku prisiminti įtaką rinkėjams dariusias spekuliacijas, dėl turtingų žmonių „mokėjimo“ tvarkyti reikalus). Šioje vietoje negalėčiau nepritarti jau senokai išsakytai D.Kuolio nuomonei, kad „itin silpna demokratinė tradicija ir dar silpnesnis pasitikėjimas ja – prielaida rastis oligarchijai Lietuvoje. (…) Lietuviams viešoji erdvė nerūpi, ji užleidžiama kitoms vertybėms, atsiranda pakantumas antidemokratinėms tendencijoms. Iš čia ir kyla valdžios pilietinės kontrolės stygius”. Ir noras pilietinę kontrolę pakeisti kažkokiu surogatu, kuris tariamai griautų oligarchiją, nors realiai ją sustiprintų.
 
Taigi, pradėjus nuo suvokimo, kad nedidelė asmenų grupė daro esminę įtaką politinių sprendimų priėmimui apeidami demokratines institucijas, dabar oligarchijos suvokimas viešojoje erdvėje išsivystė iki – grupės turinčios ekonominę galią (monopolinę), įtakojančios neskaidrių sandėrių sudarymą (ir įteisinimą) ignoruojant piliečių ar net valstybės nacionalinio saugumo interesus. Jų atstovai arba tiesiogiai eina į politiką arba panaudoja turimą įtaką politikams ar pareigūnams bei žiniasklaidai, kuri tam iš esmės nesipriešina (nebūtinai ją valdant, bet ir perkant galimybes skelbti ar nutylėti tam tikrą informaciją). Verslas, neapsikentęs tarpininkais, gali eiti tiesiai prie tikslo, sujungdamas politinę galią ir kapitalą. Jau dabar atvirai skelbiama, kad verslininkai pasiryžę eiti į politiką ir kuria savo judėjimus savivaldos rinkimams.
 
POLITINĖ VALIA PRIEŠ OLIGARCHINIUS SANTYKIUS
 
Prezidentė apie oligarchiją pasisakė ne pirmą kartą. Prieš dvejus metus Prezidentė D.Grybauskaitė pasakė, kad Lietuva, kaip ir daugelis Rytų Europos regiono šalių, skubėjo atlikti svarbiausias reformas, tačiau tuo pačiu pasuko šiek tiek kita linkme - „į daugelio ekonomikos sričių monopolizavimą ir netgi dalinį oligarchizavimą. (...) Monopolija ir oligarchija reiškia, kad nedidelė verslo grupė su nedidele korumpuotų politikų grupe gali eksploatuoti visą visuomenę ir tada atskirtis dar labiau didėja“.  “Pradėkime nuo LEO LT. Tai bus geriausias politinis pavyzdys visiems žmonėms ir politikams apie tai, kaip gebėti ištaisyti savo klaidas, kurios buvo padarytos sąmoningai arba ne", - kalbėjo Prezidentė. Buvo aišku, kad monopolijų peržiūros procesui pradėti reikia labai didelės politinės valios, mat „tokios monopolijos atsiranda politinės korupcijos keliu“. Tai buvo pasakyta prieš dvejus metus.
 
Kas jau padaryta naujos valdžios pastangomis per dvejus metus? Savo laiku parlamentiniam tyrimui atskleidus, kad VSD vadovams galėjo turėti įtakos kai kurios verslo grupuotės, siekusios įsitvirtinti energetikos sektoriuje arba išlaikyti savo „tarpininkavimo“ galimybes, po ilgos ir permainingos kovos jau prezidentė D.Grybauskaitė nušalino buvusius vadovus. Praeitais metais pertvarkius struktūrą ir informacijos rinkimo bei teikimo schemas pasibaigė ir VSD kišimosi į politinius procesus laikotarpis, kurio metu buvo slopinama politinė valia būtinoms permainoms ir monopolijų ribojimui. Buvę ryškiausi oligarchinio poveikio priimamiems sprendimams pavyzdžiai - Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimas (vėliau leidęs apyvartines lėšas paversti dividendais) bei energetikos sektorių monopolizavęs „Leo.LT“ projektas išnyko iš Lietuvos energetinės padangės. Valstybė susigražino Vakarų skirstomuosius tinklus, kurių privatizavimas nesukūrė konkurencijos ir vartotojui nedavė jokio pasirinkimo. Dabar sukurta elektros energijos birža, kuri riboja galimybes naudotis išskirtine padėtimi elektros energijos tiekimo rinkoje (tai liudija, kad patys blogiausi scenarijai tapyti po Ignalinos AE uždarymo – elektros kaina nuo 80 centų iki 1 lito – neišsipildė)...Galimas paminėti ir kur kas negu anksčiau sėkmingesnę kovą su korupcija, nors tai tik pagrindas saikingam optimizmui, bet kol kas tikrai ne džiūgavimui. Pirmieji žingsniai tik rodo politinę valią. Bet ką daryti, kad oligarchiniai santykiai nestiprėtų ir neįsigalėtų? Stiprinti demonopolizavimą, skaidrumą, kovą su korupcija, ekonominiu „šešėliu“. Ir  suvokti, kad tobulinti valstybės santvarką ir pačią valstybę paversti atitinkančia daugumos piliečių poreikius bei lūkesčius yra sunkus, ilgas ir ko gero nedėkingas darbas. Tai ne kavalerijos ataka, o sunkus ir lėtas pėstininkų puolimas palaipsniui užimant reikalingas pilietines pozicijas. Dideli pokyčiai prasideda nuo mažų darbų. Anot apžvalgininko Andriaus Navicko „pergalė prieš oligarchiją prasideda nuo apsisprendimo nepaklusti jos diktuojamoms taisyklėms.” Politikai vertinantys savo garbę ir atsakomybę piliečiams buvo ir yra atsparūs oligarchinėms vilionėms. Todėl galimas tapsmas oligarchų valdoma valstybe daugiau scenarijus, kurio pabaiga dar neparašyta.

Atgal