Apie politiką ir kai ką daugiau (IV). Gynyba gintariniame flange

2011 spalio 13 d.

 

Prisimenant entuziazmą, kuris lydėjo krašto apsaugos kūrimą prieš dvidešimt metų, atrodo lyg valstybės gynyba jau ne tokia aktuali. Lietuva yra NATO bei Europos Sąjungos narė, todėl kai kam atrodo, jog mums telieka būti kitų šalių kuriamo saugumo vartotoja. Neinvestuoti į šalies saugumą, nepirkti modernios ginkluotės, nedalyvauti tarptautinėse operacijose... Bet dabartiniame pasaulyje, juo labiau tokioje gynybinėje organizacijoje kaip NATO neįmanoma užsiskleisti ir paskęsti vien tik savo problemų sprendime. Aktyvi šalies pozicija, paremta skiriamais resursais yra ir vertinama, ir pastebima. Net sprendžiant strateginius ir mums gyvybiškai būtinus energetinius projektus šalies patikimumas vertinamas ir per šios srities įsipareigojimų vykdymą. Žinoma, besikeičiant politinei valdžiai keitėsi ir kai kurios krašto apsaugos nuostatos. Konservatoriai nepasisakė už privalomos karinės tarnybos panaikinimą tam reikiamai nepasiruošus- nepakeitus įstatymų, neskyrus papildomų resursų profesionalios kariuomenės vystymui ir tinkamai nevystant bei neapmokant karinių rezervistų. Taip pat buvo akivaizdu, kad NATO įsipareigojimai turėjo būti paremti ir realiais gynybiniais planais bei pačios Lietuvos pasirengimu priimti sąjungininkus.
 
Lietuviai tarptautinėse operacijose
 
Per pastaruosius metus įvyko daug svarbių pokyčių. Kaip mes bevertintume ankstesnių valdžių veiksmus krašto apsaugos srityje, bet politinių jėgų sutarimas dėl Lietuvos gynybinių pajėgumo vykdymo yra surandamas. Nepaisant nuomonių skirtumo, dėl principinių strateginių dalykų yra sutariama. Vykdant valstybės įsipareigojimus NATO, prieš penkerius metus buvo nuspręsta, kad pusė sausumos kariuomenės pajėgumų per aštuonis metus turi būti išmokyta ir apginkluota taip, kad galėtų būti perdislokuota už Lietuvos ribų, o dešimtadalis galėtų nuolat dalyvauti tarptautinėse operacijose. Iš esmės tai reiškia, kad Lietuva po trejų metų jau turi turėti vieną brigadą pasirengusią vykdyti įvairias operacijas. Šiuolaikiniame pasaulyje nestabilumas kokiame nors regione galiausiai paveikia kituose pasaulio kraštuose esančias šalis. Šiuo metu jau beveik trečdalis kariuomenės gali parengta veikimui už Lietuvos ribų kartu su sąjungininkais. Lietuvai Tarptautinių sausumos paramos pajėgų (ISAF) operacijoje per pastaruosius šešis metus dalyvavo 1750 Lietuvos karių, kurie leido užtikrinti saugumą Goro provincijoje Afganistane. Kartu su specialiųjų operacijų pajėgų kariais Afganistano pietuose, jie sudaro svarbų – labiau patyrusią ir ypatingose sąlygose patikrintą Lietuvos karių dalį. Tarptautinių operacijų Kosove, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Irake patyrimą įgavo dar daugiau kaip 500 karių. Žinoma, tai neapsiėjo be aukų – du žuvę ir keli sužeisti kariai papildė ilgą taikos palaikymo operacijose dalyvavusių visų valstybių karinių nuostolių sąrašą. Nesiimsiu lyginti skirtingų šalių nuostolių (nors artimiausių kaimynių - Latvijos ir Estijos nuostoliai yra ženkliai didesni), bet nė viena valstybė priklausanti NATO negali būti ir ES jau nebėra tik saugumo vartotoja. Net ir nevykstant tarptautinėms operacijoms Lietuva kartu su kitomis NATO valstybėmis prisiima įsipareigojimą skirti karinius pajėgumus greitojo reagavimo pajėgoms (NRF), kurios gali būti nedelsiant įtrauktos į gynybinių užduočių vykdymą. Net ir ES kovinės grupės budėjimai įpareigoja vystyti karinius pajėgumus.
 
Tarptautinių pratybų dvasia
 
Kad neatrodytų lietuvių karių nuolatinis rengimas ir mokymas kaip amžina, kažkokio galutinio tikslo neturinti užduotis, tai galima pabrėžti – krašto gynyba, karinių pajėgumų vystymas tai nuolatinė valstybės pareiga užtikrinant nacionalinį saugumą. Kaip policija, taip ir kariai yra gyvybiškai būtini siekiant užtikrinti visuomenės saugumą. Net prie pat Lietuvos sienų yra karinių pajėgumų poreikis jau dabar. Štai Lietuva jau penkerius metus dalyvauja sprogmenų nukenksminimo tarptautinėje operacijoje „Atvira dvasia“ (Open Spirit). Žiūrint filmuotą medžiagą iš Baltijos jūros dugno, akivaizdu jog vykdant svarbius energetinius ar infrastruktūrinius projektus (pavyzdžiui, tiesiant elektros jungtis Baltijos jūros dugnu) sprogmenų nukenksminimas tikrai nėra lengva užduotis. Lietuvos kariai dalyvaudami įvairaus pobūdžio tarptautinėse pratybose gerina gebėjimus įgyvendinti gynybos planus (juos reikia ne tik turėti, bet ir mokėti naudotis juose suteikiamomis galimybėmis), gerina sąveiką su sąjungininkais. Tarptautinių specialiųjų operacijų pratybos „Šakalo akmuo“ (Jackal Stone), tarptautinės pratybos „Gintarinė viltis“ (Amber Hope) ir daugelis kitų reikalauja nuolatinio Lietuvos indėlio, ne tik dalyvaujant, bet ir atitinkamai tobulinant pajėgumus. Jie turi atitikti vis aukštesnius reikalavimus, tobulinti ginkluotę.
 
Šiaurės rytų flangas
 
Žinoma, gali kilti visai pagrįstas klausimas – ar Lietuvos kaimynės vysto savo karinius pajėgumus? Atsakymas paprastas –intensyviai reformuoja ir vysto. Kaliningrado srityje sutelkta karinė grupuotė savo nuolat stiprinamais puolamaisiais pajėgumais yra rimtas iššūkis kaimynėms. Perginklavimo tempai, naujos ginkluotės įsisavinimas – yra pastebimi. Rusijos demaršai siekiant sukelti abejones NATO šalių priešraketinės gynybos kūrimo tikslingumu (jos elementą kuriant Lenkijoje), kartu stiprinant priešraketinės gynybos galimybes pačioje Kaliningrado srityje, paliečia Lietuvos nacionalinį saugumą. Ir žinoma verčia mus daryti politinius žingsnius pastaruosius dvejus metus intensyvinant bendradarbiavimą su Šiaurės šalimis. Pastarosios valstybės turėdamos subalansuotus santykius su kaimynėmis, vis tik negali nepastebėti didėjančio Rusijos karinio aktyvumo ir Baltijos jūroje, ir Arkties bei šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje. Atsiveriantys šiaurės jūrų keliai, norai užsitikrinti naujų naftos ir dujų telkinių naudojimą Šiaurėje - verčia šalis rūpintis savo galimybėmis. Baltijos šalys – kaip rytinis Šiaurės šalių flangas –šiame kontekste yra ne mažiau svarbios.
 
 
Arvydas Anušauskas

Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 7 plius 8 yra lygu