Apie politiką ir kai ką daugiau (VI). Politikai, apžvalgininkai ir mokesčių mokėtojo piniginė

2011 spalio 13 d.

 

Ką patiria kiekvienas patekęs į politiką? Manyčiau neišdildomus įspūdžius, kuomet supranti esant etatinius kalbėtojus apie nieką, rėksnius, juokdarius... Žinoma labai greitai perpranti, kad tai tik šydas, kuris dengia nekompetenciją, pasipūtimą, egoizmą, mastymo deficitą, mažiausios prabos privatų interesą... Ir tuo pat metu mūsų politikoje yra žmonių, kuriuos rinkėjai metai iš metų identifikuoja, kaip galinčius rimtai atstovauti jų interesams, nenukrypstant į marginalinius akligatvius. Politikas, atstovaudamas savo ideologiniams principams (tokių yra kiekvienoje partijoje), rinkiminėms programoms (nors yra partijų, kurių programos telpa ant delno), ir nenorėdamas atsiduria skirtingų interesų susikirtimo taikinyje. Kiekvienas politinį procesą aprašantis ir politiką komentarais aprūpinantis apžvalgininkas visiškai natūraliai atsiduria amžino kritiko pozicijoje. Nors ir norisi, kad analitikai, apžvalgininkai, komentatoriai suteiktų daugiau informacijos priimamų politinių sprendimų pasitikrinimui ar korekcijai, bet galiausiai vis tiek pamatai kas kam ir kodėl atstovauja. Tame aš nematyčiau nieko ypatingo, juo labiau neuždėčiau minuso ženklo – tiesiog taip yra. Kiekvienas pagal save (kartais pagal įsitikinimus, kartais iš materialinių sumetimų) pasirenka kaip ir ką teigti skaitančiam bei žiūrinčiam piliečiui.
 
Bankininkai ir politikai
 
Politiką labai nesudėtinga apkaltinti nekompetencija ar valstybės pinigų neskaičiavimu. Štai vienas bankininkas siūlo nupjauti 150 mln. lt iš geležinkelių ir nebefinansuoti nuostolingo keleivių pervežimo. Atsivertęs tik Exel programos skaičiukus tikras bankininkas nesunkiai suras išeitį- mažai mokus pinigų negauna. Bet politikai dar turės įvertinti ar tai atitiks jų rinkėjų interesus – ar nepasunkės galimybės keliauti į darbą, ar nepadidės regionų atskirtis, ar kitos keliavimo galimybės atsiras, ar..., ar... Ir dar tektų pasakyti į daug klausimų, kartais net nerasti greito atsakymo... Ekonominė logika iš tiesų nenumaldoma. Finansinė valstybės situacija dažnai komentuojama siekiant įnešti atskirtį – valdžia rūpinasi kažkokiais biudžeto deficitais, fiskaliniais balansais, nežinia kam skolinasi, kai tuo tarpu nuo šių sprendimų eilinio žmogaus pajamos nepriklauso. Jam reikia visai kitų dalykų. Toks sąmoningas painiojimas leidžia pridengti trumpalaikius politinius tikslus. Juk išgirdęs iš apžvalgininko kaip puikiai tvarkosi Lenkija, tūlas komentatorius paklausia – kodėl mes neiname tuo pačiu keliu. Juk devalvavus zlotą Lenkijoje atpigo prekės (tiesa, jos atpigo tik tvirtą litą turinčiam lietuviui), stambioji pramonė pasigerino eksporto sąlygas... Bet nutylima, kad Lietuvoje esant didžiuliam įsiskolinimui eurais – dešimtys tūkstančių žmonių neturėtų galimybės mokėti kreditų, nuvertėtų visų santaupos (nebent lietuviškas Konstitucinis teismas įrodys, kad teisėjų santaupoms skirtumas tarp valiutos kursų „iki“ ir „po“ devalvavimo – yra nuosavybė), o tvirto valiutos kurso atsisakymas nežinia kaip paveiktų valstybės finansines galimybes vykdyti įsipareigojimus piliečiams. Tai tik pora pavyzdžių, kurie tik iliustratyviai primena, jog skleidžiamos „objektyvios“ nuomonės neturi tikslo tinkamai informuoti tokių žinių vartotojus. Vieniems apžvalgininkams tai tik galimybė dar kartą priminti apie savo egzistavimą, kitiems – proga pademonstruoti savo politikavimo gebėjimus... Gal prireiks...
 
Mokesčių mokėtojo piniginė
 
Valstybės finansų valdymas yra rimtas iššūkis kiekvienam politikui – kaip subalansuoti biudžeto galimybes su piliečių lūkesčiais ar valstybės tarptautiniais įsipareigojimais. Kad būtų aiškiau – pateiksiu paprastą pavyzdį kaip pasiskirsto valstybės piniginės turinys kiekvieną mėnesį t.y. 834 Lt. surenkamų mokesčių. Du trečdalius pinigų (639 Lt. per mėnesį nuo kiekvieno žmogaus) sumokama pensininkams, švietimui, sveikatos apsaugai, vaistams... Kiekvienas dirbantis žmogus iš valstybės piniginės kas mėnesį pensininkui atseikėja 500 Lt. Kadangi pensijų vidurkis yra didesnis, nesunku suprasti jog tenka skolintis bent 80 Lt kiekvieną mėnesį vien pensijoms. Sakytumėte, kad gal sumažinti Seimo ar dar kokios valdžios išlaidas? Bet Seimui skiriama 2 Lt iš mokesčių mokėtojo piniginės, o prezidentūrai 40 centų. O štai sociologinės apklausos rodo susiformavusį įsitikinimą, kad valdžiai skiriama mažiausiai 200 kartų didesnė suma, nors visiems valstybės tarnautojams kiekvienas žmogus atseikėja 27 Lt. per mėnesį.
 
Dar reikės atkurti pensijas – dar 17 Lt iš kiekvieno arba 34 Lt kas mėnesį papildomai iš dirbančio mokesčių mokėtojo piniginės. Gal kam nors nereikia valstybės gynybos – t.y. dar kainuojančios tik 27 Lt iš piniginės? Palyginimui valstybės politikų ir valdininkų komandiruotėms skiriama dar 8-10 centų. Žinoma, greta itin svarbių valstybės pozicijų gynimo tarptautiniuose susitikimuose, ES institucijose – yra ir šaukštas deguto, t.y. valdininkiškas turizmas, kuris matyt suryja dar bent pusę cento kiekvieną mėnesį. Visi šie palyginimai yra reikalingi, kad galėtume paklausti kodėl viešojoje erdvėje monopolines pozicijas užima dažnai pikantiškos, smalsumą tenkinančios (nesakau, kad to neturi būti, jeigu rašoma apie piktnaudžiavimus), bet valstybės ir mokesčių mokėtojo biudžeto skirstymui įtakos beveik neturinčios temos... Vieša erdvė uzurpuota informacijos apie mokesčių mokėtojo piniginės 2-5 litų paskirstymą... Mažiausiai kalbama apie likusius 834 Lt. sumokamų mokesčių. Ir atmetę savo emocijas, partiškumus ir kitas (ne)politines priklausomybes paklauskite kur link tai veda? Beveik nekalbama apie valstybės saugumo užtikrinimo prioritetus... Kad valstybės piliečių saugumas yra neįkainojama vertybė, kuriai jau reikia skirti bent 2 papildomus litus kiekvieną mėnesį iš saugumo vartotojo piniginės... Galima apie daug ką diskutuoti, bet ar informacinio triukšmo priedanga nėra mielesnė nenorintiems prareginčio piliečio?
 
 
Arvydas Anušauskas

Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 0 plius 3 yra lygu