A.Anušauskas. Kovo 11–osios Respublika

2012 kovo 9 d.
 
Kai Respublika pradeda skaičiuoti 22-ąsias metines, visada atsiranda proga apžvelgti tai, ką norėta sukurti, kaip kurta ir ko nepavyko pasiekti.
 
Pabaiga, pagreitinusi pradžią
 
Sąjūdis į 1990 metų vasario rinkimus atėjo su labai aiškia programa ir tikslu – atkurti Lietuvos valstybę demokratinių metodų pagalba. Primena analogiją su 1917 m. Lietuvos Tarybos rinkimais ir 1918 m. Vasario 16-osios akto paskelbimu: ir tuomet šalis buvo okupuota bei aktyviai veikė svetimos valstybės kariuomenė, kuri galėjo diktuoti sąlygas. Nors Rusijos imperija sparčiai iro, bet jos griaučiuose atsiradusi sovietinė Rusija nebuvo atsisakiusi teisių į Lietuvą. 1990 metais padėtis šiek tiek skyrėsi – nors Lietuvoje nepriklausomybės judėjimas turėjo plačią visuomenės atramą ir sovietinė imperija taip pat iro, jos galios tebekėlė didžiųjų pasaulio valstybių susirūpinimą.
 
Todėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaravimas rėmėsi pirmiausia teise, kuri buvo paminta 1940 metais. Ir okupacijos nepripažinimo principais. Siekta kurti Respubliką, kuri išspręstų tas problemas, kurios buvo aktualios didžiajai visuomenės daliai. Siekta kurti savo kariuomenę, kad jaunuoliai nebūtų žalojami ir nežūtų svetimoje armijoje. Siekta paskelbti Lietuvą nebranduoline, t.y. laisva nuo sovietinių į Vakarus nutaikytų branduolinių raketų.
 
Tuo metu mažai kas žinojo, kad lietuvius karo grėsmės atveju planuota evakuoti prie tuometinės Sniečkaus atominės elektrinės, bet visi intuityviai žinojo, jog Lietuvoje jų nedera turėti. Siekta Respublikos, kurioje nebeveiktų KGB ir nebeliktų slapto žmonių persekiojimo. Siekta Respublikos, kurios politinėje sistemoje sau vietą rastų skirtingų orientacijų, bet Lietuvos nacionalinius interesus ginančios politinės partijos.
 
Dabar, matyt, būtų neįtikėtina, kad toje rublinės hiperinfliacijos, amžino deficito ir nepriteklių šalyje piliečiai savo gerbūvio siekimą statė ant žemesnės prioritetų pakopos negu valstybės nepriklausomybės siekį. Tą liudijo dar 1989 m. atliktos sociologinės apklausos. Iš sovietinės valstybės jokio stebuklo ar proveržio nesitikėjo net Komunistų partijos nariai.
 
Nepriklausomybės piliečiai
 
Po Kovo 11–osios Respublikos piliečių pasitikėjimas savo teisumu, teisingumu ir savo teise tapo nuolatiniu sovietinių recidyvų taikiniu. Bet būtent pasitikėjimas savimi ir savo teise darė Respubliką stipresne. Neturėdama jokių išskirtinių resursų, nepriklausomybę deklaravusi Respublika rėmėsi išimtinai teisiniais, įstatyminiais žingsniais. Pradedant nuo Konstitucijos galiojimo atkūrimo kiekvienas teisėtas įstatyminis žingsnis sukeldavo rimtus padarinius tų svetimų jėgų (TSKP, KGB, sovietinė armija) pastangoms toliau kontroliuoti situaciją Lietuvoje. Įstatymų keitimas ir net deklaracijos darė neįmanomomis KGB pastangas išlaikyti ankstesnį kontrolės lygį. Sekimo sistema byrėjo kaip kortų namelis, o pačioje KGB vyko kova dėl įtakos.
 
Sovietinė armija stipriai priklausiusi nuo vietinių resursų, tiekimo, stengėsi balansuoti, kurį laiką vengdama atvirų didesnių konfliktų. Žinoma, įvairūs politiniai vadovai su komunistinio darbo patirtimi stengėsi kuo daugiau kariškių įtraukti į politinius antilietuviškus veiksmus. Bet Lietuvoje kilęs sovietinės mobilizacijos boikotas ne tik apėmė visą šalį (net ir „raudonąsias autonomijas“), bet ir persimetė į kitas respublikas. Nesurinkdama būtinų rekrūtų sovietinė karinė galia sparčiai tirpo.
 
Kovo 11–osios Respublika pergyveno ne tik politinį, ekonominį (blokadą), bet ir karinį spaudimą (valstybės įstaigų užėmimai, Sausio 13–oji, omonininkai...). Patyrė, kad už savo Respubliką žmonės gali aukoti gyvybes. Kad gali būti nužudyti, nes dėvi „ne tą“ uniformą (Medininkai ir kt.).
 
Bet būtent Lietuva pirmoji Rytų Europoje 1993 m. pasiekė Rusijos kariuomenės besąlygišką išvedimą. Iš tiesų Lietuvos Respublikos startinės pozicijos buvo itin nepalankios. Kad ir ką kliedėtų stambių sovietinių pramoninių gigantų šalininkai, karinis pramoninis kompleksas sparčiai iro, o Rusija virto nemokia zona mūsų gamintojams. Valstybinė planinė ekonomika pergyveno ją griaunančią krizę, kuri sukėlė ištisą domino efektą. Valstybinių įmonių ar fermų griuvėsiai sparčiai dauginosi visoje buvusioje sovietinėje erdvėje. Ir Lietuvoje, ir Sibire šis ekonomikos peizažas buvo kaip reta panašus.
 
Ekonomika ir propaganda
 
Besikeičiant ekonomikai, grįžtant rinkos santykiams ir normaliai privačiai nuosavybei, Lietuva ėmėsi sunkių užduočių sprendimo. Laikinų piniginių ženklų atsiradimas, pasibaigęs kiek pavėluotu lito įvedimu, vainikavo tik vieną pirmųjų pasiekimų. Čekinis privatizavimas, kuris nebuvo palydėtas tinkamos kontrolės ir piliečių bei valstybės interesų kontrolės, leido daug įmonių perimti su valdančia LDDP susijusiems įmonių direktoriams bei finansiniams aferistams (EBSW). Jie išlaikė itin glaudžius Lietuvos ekonomikos su Rusija, o tai tuo metu jau stabdė vystymąsi, kėlė sunkiai valdomų Rusijos ekonominių ar finansinių krizių pavojų Lietuvos ekonomikai.
 
Bankų krizė 1994-1995 metais, Rusijos krizė 1998-1999 metais darė Lietuvą labai pažeidžiamą ir nacionalinio saugumo srityje. Konservatorių vyriausybės pastangos atimti iš sovietinės ekonominės oligarchijos Mažeikių naftos perdavimo gamyklą, ją modernizuoti, perduoti strateginiam investuotojui bei pastangos užtikrinti nenutrūkstamą tiekimą pastačius Būtingės terminalą, buvo pirmieji žingsniai siekiant energetinio saugumo.
 
Jie buvo palydėti itin sėkmingos antivakarietiškos propagandos ir nelabai sėkmingų pastangų visuomenei paaiškinti tokių žingsnių būtinumą bei perspektyvas. Sovietmečiu aktyviai diegtas antivakarietiškumas visuomenėje nebuvo išgaravęs be pėdsakų. Žinoma, negalima nuvertinti to, kad ir krizių sąlygomis vis tik lemiami žingsniai buvo padaryti, nors ir kainavo kai kuriems politikams labai brangiai. O Būtingės naudą vėliau buvo galima įvertinti, kuomet dėl politinių motyvų buvo nutrauktas naftos tiekimas naftotiekiu „Družba“.
 
Su naryste ES ir NATO Kovo 11–osios Respublika įsitvirtino iš esmės naujose pozicijose. Politinių jėgų susitarimas dėl europinės integracijos nulėmė naują Respublikos politinės teisinės sistemos tobulinimo etapą.
 
Su europine parama pasitraukė į užmarštį ūkininkų streikai, kelių blokados... Socialdemokratinė vyriausybė nesugebėjo apginti (tiesą sakant ir nesistengė to daryti) europinės paramos nuo įvairaus dydžio tarpininkų. Tuometiniams politikams užsimerkus, verslininkai ir ūkininkai susitaikė su tuo, kad dalis jiems teisėtai priklausiusių pinigų keliauja ne ūkių modernizavimui.
 
XXI amžių pradėjusios naujai-senos Lietuvos vyriausybės ėmė daryti žingsnius, kurie ekonomikos augimo sąlygomis buvo sunkiai suprantami. Biudžetas niekada nebuvo planuojamas nedeficitinis. Valstybės skola buvo ugdoma neatsiremiant į vystymosi perspektyvų analizę, darbo našumo augimą. Atvertos Vakarų darbo rinkos leido amortizuoti ir ignoruoti bei nespręsti rimtų socialinių problemų, pirmiausia bedarbystės. Iki 2008 m. pabaigos vien tik oficialiais duomenimis iš Lietuvos emigravo 500 tūkst. žmonių (beveik pusė emigravo ekonomikos pakilimo sąlygomis).
 
Valstybės biudžetas suinteresuotoms grupėms virto laikinų politinių problemų sprendimo priemone, leidusia auginti asmeninį politikų populiarumą, bet ne valstybės stabilumą. Tolerancija mokesčių nemokėjimui, ekonominiams nusikaltimams buvo pasiekusi aukščiausią tašką. Realus finansinių problemų (paskolų ir nekilnojamo turto „burbulų“) ir energetiniam saugumui reikalingų sutelktų pastangų ignoravimas tik sunkino Lietuvos padėtį ne tik 2007-2008 metais, bet ir tolimesnėse perspektyvose. Politinio populizmo kaina buvo per aukšta – pajamas devalvuojanti infliacija, energetinės perspektyvos neturėjimas, piliečių kvailinimas laikinais ir brangiai kainuojančiais politiniais triukais – tik pasunkino Lietuvos padėtį 2008-2009 m. sandūroje.
 
Ateitis bus nulemta šiandien
 
Krizė atvėrė ne tik populizmo sukeltus ekonominius – socialinius skaudulius, ne tik „reguliuojamos“ ir „orientuojamos“ nuo politikų priklausomos teisėsaugos problemas, bet ir parodė lietuvių gebėjimą įveikti ekonominės krizės padarinius, sugrąžinti ekonomikos augimą po sąlyginai trumpo, bet skausmingo ekonominio nuosmukio. Būtent šios sąlygos išryškino ignoruotų problemų sprendimo būtinybes. Energetinį saugumą užtikrinantys projektai, ekonominio šešėlio mažinimas ir mokesčių (pirmiausia pačios visuomenės labui) mokėjimo užtikrinimas tapo prioritetais.
 
Bet vėl pasikartojo senos istorijos, kuomet permainoms priešinamasi demoralizuojant visuomenę, taip sutelkiant ir politinį nestabilumą. Ar yra vaistų tam atsispirti? Matyt, kiekvienas iš mūsų turi savo atsakymą. Mano manymu, Kovo 11–osios Respublikai labiausiai reikia Kovo 11–osios piliečių – neįbauginamų ir nepasimetančių kryžkelėse, drąsiai palaikančių valstybės raidą ir ateitį užtikrinančius žingsnius.
 
Energetinio saugumo politikos ir atminties politikos devalvavimas, pigus politikavimas, užmirštant valstybės ir jos piliečių ilgalaikius interesus, mūsų viešos erdvės užpildymas mums primesto informacinio karo elementais rodo, kad Kovo 11–osios Respublika yra kryžkelėje ir kokiu keliu ji pasuks, tai nulems ateinančio dešimtmečio Lietuvos piliečių gyvenimą. Kova dėl ateities vyksta dabar.

Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 0 plius 1 yra lygu