Arvydas Anušauskas. Ką prisimename laisvės dieną?

2012 rugpjūčio 31 d.
 
Bernardinai.lt
 
Šiandien, rugpjūčio 31-ąją, minime Laisvės dieną, nors daugelis su tuo susijusių reikšmingų įvykių jau baigia išsitrinti iš atminties. O juk anuomet reikalavimą išvesti okupacinę kariuomenę iš Lietuvos savo parašu patvirtino vos ne kiekvienas suaugęs Lietuvos gyventojas. Masiškiausia šio įvykio demonstracija buvo Lietuvos laisvės lygos inicijuota 1989 m., kai buvo renkami parašai po peticija su minėtu reikalavimu.
 
Su Sąjūdžio parama buvo surinkta 1,65 mln. parašų ir įteikta Maskvai. Lietuvos Sąjūdis, besiruošdamas į Aukščiausiąją Tarybą, savo rinkiminėje programoje suformulavo pagrindinius principus, kurie vėliau buvo įgyvendinami: „Tarpvalstybinės derybos dėl Sovietinės kariuomenės statuso, kaip užsienio kariuomenės, nustatymo ir palaipsninio išvedimo iš Lietuvos teritorijos terminų bei sąlygų siekimas“. Prieš tokius teiginius iš karto buvo pradėti naudoti propagandiniai-dezinformaciniai metodai. Vien ką reiškė Baltijos laivyno vado admirolo V.Ivanov 1991 m. balandžio mėn. laiško Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai citatos: „Kai „nepriklausomybės“ teritorija palaipsniui apsiriboja „valdžios bunkerio“ teritorija, nors ir vadinasi Aukščiausiąja Taryba“, „kai artėja valdžios paralyžius“, „panašios falsifikacijos (…) neturi nieko bendro su darbščios lietuvių liaudies tikro savarankiškumo siekiu“ ir pan.
 
Okupacinės armijos tikslai aiškiausiai suformuluoti 1991 m. rugpjūčio 18 d. pučo metu paskelbtame Valstybinio komiteto ypatingajai padėčiai Sovietų Sąjungoje nutarime Nr. 1: „Nedelsiant išformuoti valdžios ir valdymo struktūras, sukarintus junginius, kurių veikimas prieštarauja SSRS Konstitucijai ir SSRS įstatymams“. Pradėta ruoštis Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmui, kuriame turėjo dalyvauti 107 motošaulių divizijos daliniai, 97-as parašiutinis desanto pulkas, Vitebsko 103-ios oro desanto divizijos padalinys.
 
Po nesėkmingo pučo visomis priemonėmis buvo stengiamasi atitolinti okupacinės kariuomenės išvedimą. 1991 m. rugsėjo 30 d. Vilniuje, Šiaurės miestelyje dislokuotų karinių dalinių karininkai SSRS Gynybos ministrui ir LR AT pirmininkui V. Landsbergiui išsiuntė ultimatyvų pareiškimą: butus perduoti karininkų asmeninėn nuosavybėn nemokamai, iki 1994 m. neperdislokuoti ir neišformuoti Lietuvoje dislokuotų karinių dalinių. Tai buvo vienas paskutinių pučistų pareiškimų, tačiau 1992-1993 metais jau Rusijos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje buvo panaudojamas, siekiant Lietuvos pusės nuolaidų. Kai 1991 m. rugpjūčio 27 d. LR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl visiško SSRS ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos“, Rusijos pusė iškėlė naują sąlygą – kariuomenės išvedimo pradžios Baltijos šalyse galima tikėtis tik po jos išvedimo iš kitų Rytų Europos valstybių, t.y. ne anksčiau 1994 m.
 
1991 m. spalio 5 d. Baltijos valstybių tarybos posėdyje Lietuvos delegacija vadovaujama laikėsi nuostatos, kad sovietinės kariuomenės padėtis Baltijos valstybėse negali būti derybų objektu, jos buvimas nelegalus ir derybos tik legalizuotų SSRS armijos buvimą. Armijos išvedimas turi prasidėti nedelsiant ir tęstis ne ilgiau kaip iki metų pabaigos. Buvo sutarta laikytis suderintų išvedimo principų: neleisti karinių dalinių papildymo šaukiamaisiais, išvesti kariuomenę iš sostinių (iki 1991 m. gruodžio 1 d.), neleisti išformuoti karinių dalinių vietoje ir derėtis dėl socialinių garantijų kariškiams, nesiejant to su išvedimo procesu, reikalauti Pabaltijo karinės apygardos ir jos struktūrų panaikinimo. Visa tai ženkliai paveikė svetimos kariuomenės sudėtį ir galimybes.
 
Siekiant pristabdyti išvedimo procesą, iš Maskvos pusės buvo keliamas kompensacijų už paliekamą turtą klausimas. Bet pagal tarptautinės teisės nuostatas – Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į nekilnojamą turtą Lietuvos teritorijoje buvo neginčijamos ir negalėjo būti derybų ar susitarimų objektu. Lietuva 1991 m. lapkričio 28 d. išleido įstatymą, kuriuo nustatė, kad SSRS kariuomenės naudojami pastatai ir statiniai priklauso Lietuvos Respublikai. Kariuomenės „buvimo“ Lietuvoje statusas buvo pagrįstas tik Sovietų Sąjungos įstatymais. Tarptautinė teisė nepripažino ir jokios „įgijimo senaties“ – teisės pažeidimas (Lietuvos okupacija) negalėjo sukurti Sovietų Sąjungai jokių teisių Lietuvos atžvilgiu: ex inuria ius non oritur (iš neteisėtumo teisė negimsta). Tai lietė ir nekilnojamąjį turtą, kurį Lietuvos teritorijoje valdė ar sukūrė okupacinė kariuomenė.
 
Tik vėliau, jau svetimai kariuomenei palikus Lietuvos teritoriją, buvo nustatyta, kad SSRS kariuomenė paliko turto (panaudojamo Lietuvos ūkio ar jos kariuomenės poreikiams) už 716 mln. dolerių, o ekologinė žala siekė 1,78 mlrd. dolerių (be okupacinės kariuomenės buvimo ir Lietuvos kariuomenės turto nusavinimo padarytos žalos).
 
Padaryta didžiulė žala Lietuvos valstybei, jos piliečiams, gamtai, ūkiui ir kultūrai buvo tiesioginė Sovietų Sąjungos okupacijos ir aneksijos pasekmė, sąlygota okupacinės kariuomenės 50 metų trukusio buvimo Lietuvos teritorijoje. Sunkiai, bet Lietuva tapo pirmąja Rytų Europos valstybe, išsivadavusia nuo okupacinės kariuomenės 1993 m. rugpjūčio 31 dieną. Lietuvos piliečiai savo pastangomis, pagal tarptautinės teisės nuostatas likvidavo vieną pagrindinių okupacijos ir aneksijos pasekmių.
 

Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 3 plius 7 yra lygu