Dr. A. Anušauskas. NE-TIESOS kvapas

2012 spalio 23 d.

 

Delfi.lt

 

Dr. Arvydas Anušauskas, Seimo narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys

 
Ko išmokė šie rinkimai ir kokias pamokas dar teks išmokti naujiesiems Seimo nariams? Pirmiausia, kad padaugėjo rinkimus pralaimėjusiųjų politinių pareiškimų apie neteisėtumą, net nesiūlant ir nesiekiant keisti įstatymų bei numatant galimos reformos kryptis. Kai kas iš marginalinių partijų net patekę į Seimą susidūrė su asmenybės susidvejinimo problema. Jau nebe būdami redaktoriais, žurnalistais ar teisėjais, o vis dar teisėjauja ir teisia visus aplink. Tik ne save. Ko gero, tokiame kontekste visai nesunku suprasti ir būsimo atstovo Seime Valdo Vasiliausko minčių vingius apie tai, kad šiais rinkimais Lietuva sugrąžinta į pokario stribų Lietuvą, „kai valdžios pagrindiniai atributai buvo automatas ir butelis“. Tai, kad V. Vasiliauskas yra labai toli nuo Lietuvos istorijos žinių, net nesistengia įsivaizduoti stribiško teroro, kankinimų ir nusikaltimų mastų, nenuostabu. Bet ar būtina švaistytis tokiais palyginimais, įžeidžiant tūkstančių Lietuvos partizanų atminimą, kurie su okupantais ir jų parankiniais stribais per tariamas „politines kampanijas“ guldė savo galvas demonstruodami lietuvių pasipriešinimą okupaciniams rinkimams? Matyt, kai kieno galvoje LTSR abriviatūra tik sutrumpėjo iki LR, bet nieko daugiau ir nepakeitė?
 
Kiekvienoje šalyje demokratinius procesus lydi ir skandalai. Rinkėjų papirkinėjimo skandalų neišvengia nei Vakarų nei Rytų Europos šalys. Bet skirtingai nuo kokio autoritarinio ar totalitarinio režimo, tam suvaldyti, ištirti, pakeisti naudojami teisiniai ir demokratiniai būdai. Anot politinių skandalų JAV tyrinėtojo Roberto Williamso, liberalioje politinėje sistemoje dėl laisvos spaudos, intensyvios politinės konkurencijos ir decentralizuoto politinio autoriteto, galimybių klestėti skandalams yra labai daug. Išties politinės kampanijos metu kiekvienas gali pagal save pasirinkti, kokius būdus naudoti: demonstruoti savo gebėjimus įstatymų leidybos ar parlamentinės kontrolės darbe arba eiti banaliu bambalinio papirkinėjimo keliu. Tiesa, pastarasis kelias, matyt, veikė tik trumpalaikę atmintį ir ilgalaikėje perspektyvoje „kandidatas“ jau turėjo papildyti savo arsenalą naujais atributais. Tačiau toks „kandidatas“ turi būti pasiruošęs, jog anksčiau ar vėliau kils viešas skandalas. Jau 2008 m. rinkimuose buvo žinių apie vienos ar kitos partijos rėksmingiausių atstovų naudojamą bambalinių skolų kaimo parduotuvėlėse apmokėjimo metodą ar „Maironio dalinimą“. Ištirti tokius atvejus iš tiesų nelengva, nes čia susiduriame su tokio pat pobūdžio nusikaltimu kaip korupcija – abi pusės patenkintos, o visuomenės nuomonė tai toleruoja. Bet būčiau neteisus jei sakyčiau, jog šiuose rinkimuose neatsirado naujų purvinų technologijų. Ne naujų, kitose šalyse jau nuskambėjusių, bet mums –tai tam tikra naujovė. Kalbu apie neteisėtą privačios informacijos rinkimą bei neteisėtą pokalbių įrašymą.
 
Pasaulyje pats žinomiausias, be abejonės, Votergeito skandalas. Tuomet, 1972 m. birželio 17 d., Nacionalinėje Demokratų komiteto būstinėje buvo areštuoti keli kubiečiai, kurie buvo apkaltinti neteisėtu telefoninių pokalbių pasiklausymu. Per keletą mėnesių neteisėto pasiklausymo skandalas, suradus 25 tūkst. dolerių pervestų į įtariamojo sąskaitą, virto plačiu politiniu skandalu pasibaigusiu prezidento Ričardo Niksono atsistatydinimu. Štai Europoje vienas ankstyviausių privačių pokalbių įrašinėjimo skandalas kilo dar 1983 m. Airijoje, kai turėjo atsistatydinti finansų ministras Ray MacSharry (būsimasis ES žemės ūkio komisaras), slapta įrašinėjęs pokalbius su kitu ministru. Prieš dešimtmetį Prancūzijoje buvo paviešintas 1983-1986 m. kovos su terorizmu padalinio vykdytas su Francua Miteranu (Mitterrand) konkuruojančių politikų sekimas, palikęs net 5000 telefono pokalbių stenogramų.
 
Žinoma, dažnas lietuvis, nušalinto prezidento gerbėjas ar visur VSD ranką regintis, sakys, jog Lietuvoje irgi gali būti tokių skandalų. Bet, kad jų nebūtų per pastaruosius dvejus metus buvo pereita į naują kontrolės lygį, kad specialiųjų tarnybų darbuotojai neturėtų praktinių galimybių piktnaudžiauti savo galimybėmis. Net atsirado kol kas tylomis praleidžiamas viešumo elementas – pagaliau visi žinome kokiu mastu ir kas naudoja specialią techniką: 85 proc. – kriminaliniams nusikaltimams ir tik 15 proc. – kitų šalių žvalgybų veiklai užkardyti. Pagaliau kontrolė tai nėra baigtinis, o nuolatinis procesas. Tiesa, liko parengtas, bet dar nepriimtas detektyvinės veiklos įstatymas, kuriame nustatytos privačių detektyvų galimybės ir teisė rinkti informaciją tik teisėtomis priemonėmis. Tai, žinoma, apribotų ir pseudo detektyvų veiklą, ypač politinių kampanijų metu. Pavyzdžiui, dabar platinamas ir komentuojamas neaiškus, akivaizdžiai neteisėtas įrašas, kurį visais būdais mėginamas priskirti Seimo pirmininkei. Žinoma, kad jos politinės oponentės apygardoje bendrapartiečiai naudoja šią nešvarią rinkiminę technologiją, nėra nuostabu. Nes tiesa ar teisingumu čia net nekvepia. Tai yra netiesos kvapas. Keisčiau, kad niekas nekelia klausimo, kaip galima vieną aukščiausių valstybės pareigūnų šantažuoti tariamu įrašu, ir ar bet koks privatus asmuo, be kito asmens sutikimo (nekalbant apie aukštą valstybės pareigūną), gali įrašinėti pokalbius ir likti nebaudžiamas? Atsakymą, manau, sužinosime tik po rinkimų.

Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 6 plius 2 yra lygu