A. Anušauskas: skambant Tautinei giesmei stojosi ir A. Sniečkus, ir J. Paleckis

Sovietų Sąjungą valdant J. Stalinui režimas apėmė absoliučiai visas gyvenimo sritis. Nuo kultūros iki karinės pramonės. Diktatoriaus ranką jautė tiek miestelių, tiek kaimų gyventojai. Kaip apskritai apibūdintumėte tuo metu Sovietų Sąjungoje ir čia, Lietuvoje, vyravusią psichologinę atmosferą?

Pirmiausia reikia pažymėti, kad skyrėsi pirmųjų sovietinių okupacijų metai, kai žmonės dar nespėjo pažinti režimo prigimties, vyravo neramios nuojautos, bet konkrečiai niekas nebuvo žinoma.  Tuo tarpu 1953 metų pradžioje jaučiama kardinaliai skirtinga atmosfera. Savo veidą režimas parodė 1941 metų trėmimų metu, prasidėjus karui. 1944-1945 metai – kruviniausi, kai buvo toleruojamos grupinės lietuvių žudynės, prisidengiant kova su ginkluotu pasipriešinimu. Tačiau tarp nužudytų žmonių daugiau nei trečdalis buvo beginkliai. Net 5000 žmonių buvo nužudyta vos per 12 mėnesių - nuo 1944 metų gruodžio iki 1945 metų gruodžio.
O 1953 metų pradžia - jau po didžiųjų trėmimų. Didžiausi to meto trėmimai buvo įvykę 1951 metų rudenį, 1952 metais buvo vyko nedideli, tęstiniai trėmimai. Po jų Lietuvoje vyravo tokia atmosfera, kai visi žinojo, kas tai per režimas ir kokie jo metodai. Ginkluotas pasipriešinimas nebeturėjo tiek jėgos, kiek prieš tris ar keturis metus. Įsivyravo psichologinė įtampa, kad kažkas būtinai turi įvykti. 1950 metais prasidėjus Korėjos karui, lietuviai nekantriai laukė šio karo išsiplėtimo. Tikėtasi, kad į jį įsitrauks Sovietų Sąjunga , laukta, jog jis atneš Lietuvai išsivadavimą. 1953 metų pradžioje tos viltys dar buvo labai gyvos.
Lietuva – imperijos vakarinėje dalyje. Kokios nuotaikos labiau į Rytus nutolusiuose regionuose?
Nuotaikos labai skyrėsi. Karas Lietuvoje pareikalavo daugybės aukų, sunaikinta infrastruktūra. Tačiau tai buvo nepalyginama su tuo, kas dėjosi Rusijoje ar Ukrainoje. Čia gyventojai buvo ne tik nukentėję nuo karo, bet taip pat juos stipriai palietė ir stalininis režimas. Atkurti tai, kas buvo sunaikinta 4-ajame dešimtmetyje buvo praktiškai neįmanoma. Vien ką reiškė badmetis Ukrainoje, pareikalavęs milijonų aukų.  Šios visuomenės patyrė dvigubus nuostolius. Labai skyrėsi pasekmės ir pokario metais. Lietuvoje kolektyvizacija buvo tik prasidėjusi, iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos plūdo žmonės pirkti maisto produktų. Nors Lietuvoje ir egzistavo maisto kortelės, tačiau padėtis buvo skirtinga, kadangi lietuviai daugiausia gyveno kaime.  Vis dar veikė privačios artelės, dirbo amatininkai. Rusijoje to nebuvo jau kuris laikas.
Skaitant 5-ojo dešimtmečio lietuvių rezistentų, išeivių atsiminimus galima jausti tuomet vyravusį ne tik baimės, bet ir paslapties jausmą. Iš Sibiro nebuvo grįžęs nė vienas tremtinys, laiškai iš ten likusiųjų Lietuvoje nepasiekdavo, žinios apie suimtųjų likimą nutrūkdavo juos suimant. Kiek tai atsiliepė žmonių nuotaikoms?
Apie tai galima kalbėti iki 5-ojo dešimtmečio vidurio. Tuomet 1941 metų tremtinių laiškai nepasiekdavo, nes vyko karas. Lietuva buvo už fronto linijos. Tačiau karui pasibaigus padėtis pasikeitė. Pasipriešinimo dalyviai ištremtiems žmonėms organizuodavo siuntinius, paramą, pinigus, siųsdavo maistą. 1946 metais net Kolymos lageriuose, gal tai skamba gal ir keistai, tačiau kalbai pasisukus apie lietuvius, lagerio vadovybė siekė jiems bent ketvirtadaliu mažinti maisto davinius. Esą jie ir taip buvo gerai aprūpinami iš Lietuvos. Tai rodė, kad savitarpio pagalbos sistema veikė ir buvo pakankamai efektyvi. Ji veikė tiek oficialiais, tiek neoficialiai kanalais. O iš Sibiro, žinoma, kad oficialiai niekas negrįždavo.  Tačiau jau tada Lietuvoje buvo bent 7 tūkst. sėkmingai pabėgusių iš Sibiro ir Lietuvoje besislapsčiusių žmonių. Jie nelegaliai, bet sugrįžo į Lietuvą.
Ką pasakoti jie galėjo čia tebegyvenusiems?
Daugiausia pabėgusių buvo iš 1941 metų tremtinių. Jie bėgo iš Komijos, iš kitų artimųjų teritorijų. Žinoma,  jie atskleidė viską, ką žinojo. Juolab, kad savo artimųjų jie buvo netekę per pirmąsias žiemas, rudenius. Tad jie tikrai turėjo, ką papasakoti. O iš tolimesnių rajonų – Altajaus, Jakutijos – pabėgti buvo nepalyginamai sunkiau.
Valstybės atkūrimo diena, Vasario 16-oji. Be abejonės, žmonės šią datą žinojo, iš kalendoriaus tos dienos lapelis nebuvo išplėštas. Visgi ar vyko, kaip galėjo vykti Vasario 16-osios Lietuvoje ir tremtinių tarpe?
Žinoma, ji buvo minima. Tačiau viskas buvo neoficialu ir nelegalu. Kardinaliai skyrėsi situacija Lietuvoje ir tremtyje. Tremtyje ir religinės šventės buvo nelabai toleruojamos. Nepaisant to, kad tarp tremtinių buvo apie 300 kunigų. O Lietuvoje buvo kita padėtis. Jei iki 1940 metų vasario 16 buvo oficiali šventė, vėliau siekiant legitimizuoti Lietuvos inkorporaciją, aneksiją, 1940 metais kurį laiką dar buvo toleruojama, neuždrausta ir Tautiška giesmė. Nors ji tiesiogiai buvo susijusi su Vasario 16-ąja. 1946 metais dokumentiniame filme apie Dainų šventę visas Žalgirio stadionas čia, Vilniuje, traukė Tautišką giesmę. Atsistojo ir J.Paleckis ir A.Sniečkus. Na, jiems neliko nieko kito. Tai įvyko 1946 metų vasara. Ar jie dainavo? Gal ir žiopčiojo. Netikiu, kad toks A.Sniečkus mokėjo valstybės himną. Valstybės, su kurios nepriklausomybe kovojo du dešimtmečius.
Ar sovietų režimas tuo metu vykdė propagandą prieš šios šventės minėjimą. Galbūt Vasario 16-osios egzistavimo klausimas, kaip toks, buvo kvestionuojamas?
Žinoma, kadangi kvestionavimas buvo susijęs su valstybingumo, kaip tokio, kvestionavimu. Pažymėta, jog tai buvo buržuazinis valstybingumas. Tai tiesiogiai siejosi su pačia Sovietų Sąjungos ideologija. Jei to jie nebūtų darę, būtų kilęs klausimas dėl valdžios legitimumo. Bandyta šią šventę pakeisti kitomis. Su didžiuliu užmoju iš pradžių buvo minimi 1940 metų įvykiai: liepos 21 diena, deklaracijos dėl prisijungimo prie Sovietų Sąjungos diena. Kurtos alternatyvos, kuriomis stengtasi sukurti visai kitą istorijos vaizdą. O Vasario 16-oji turėjo būti užmiršta, neprisimenama.
Ar prieš šventę minėjusius lietuvius taikytos represijos?
Tuomet bet koks viešas veiksmas: vėliavos iškėlimas, atsišaukimas, buvo užgniaužiami. Kadangi vyravo absoliuti kontrolė, cenzūra. Bet koks panašus veiksmas buvo vertinamas kaip iššūkis valdžia. Žinoma, už jį buvo baudžiama visu griežtumu.
1953 m. kovo 5 dieną miršta J. Stalinas. Turbūt režimo aparatas veikė taip, kad vieno žmogaus mirtis per vieną dieną situacijos šalyje kardinaliai pakeisti negalėjo?
Galiu apie tą dieną paliudyti iš savo tėvų prisiminimų. Mano tėvas tuomet lankė mokyklą ir prisimena tą dieną. Jau tada kūrėsi pirmosios kompjaunimo organizacijos, kurios su Stalinu siejo labai daug ką. Įsigalėjęs Stalino kultas, jo sudievinimas. Ir staiga to jų dievuko nebelieka. Visi jautė, kad pokyčiai neišvengiami. Tokio lygio vadovo pasitraukimas nulemdavo, kad kažkas keisis. Tik niekas nežinojo, į kurią pusę.
Ar galima sakyti, kad ta diena tremtinių, rezistentų tuometinėje būsenoje įžiebė viltį, ryžtą?
Pasikeitimai galėjo būti tik valdžioje. Niekas su jais nieko nesiejo. Kažkokie kontūrai pradėjo ryškėti tik po Berijos suėmimo. 1954 metais išryškėjo pirmosios režimo daromos korekcijos represijų srityje. Neoficialiai buvo paskelbta, o žmonės patys netruko to pajausti, kad pabėgę tremtiniai nebėra grąžinami į tremties vietas. Staiga nebelieka tokio masto persekiojimų.
Visgi ar laikytumėte šią dieną reikšmingą šiuo metu, žvelgiant iš istorinės perspektyvos į to meto procesus?
Stalino mirties pernelyg sureikšminti nereikėtų. Ji susijusi su tam tikrais pokyčiais, kurie įvyko Sovietų Sąjungoje. Tačiau ar keitėsi dėl to Lietuvos padėtis, kuri tuomet buvo aneksuota? Ne, niekaip nesikeitė. Ar keitėsi požiūris į lietuvių išeivius? Nesikeitė. Ar keitėsi vidaus padėtis? Taip, režimas palaipsniui skelbė liberalizavimo politiką. Tik tiek. Tie pokyčiai reikšmingi. Tačiau niekas tiesiogiai to nesiejo su Stalino mirtimi. Lietuvoje viskas buvo siejama tik su potvarkiais, ateinančiais iš Maskvos.
MisijaSibiras.lt informacija

Atgal



Komentarai:

Autorius: Vilius, Parašė: 2014-07-03
Kad iki siol cia Lietuvoje yra penkta kolona, tai buve kgb agentai,tai rusijos slaptu tarnibu agentai,ir je iki siol veikia.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 2 plius 0 yra lygu