A. Anušauskas. Kodėl „Kseroksui“ reikia „aklų“ tėvynainių?

Šią vasarą jaukiame Kirgizijos kurorte prie Isyk Kulio ežero IV „rusų tėvynainių artimajame užsienyje regioninė konferencija“ priėmė rezoliuciją, kurioje apibrėžė savo tikslus – nuo „pozityvaus Rusijos imidžo“ palaikymo iki „istorinės tiesos“ išlaikymo.

Visiškai natūralu, kad palaikytos ir Rusijos Federacijos pastangos „diplomatinėmis priemonėmis reguliuoti“ situaciją Ukrainos pietryčiuose. Tai paskelbta be ironijos gaidelių – tėvynainiai turi remti Rusiją ir ją valdantį Putiną, nesvarbu, kad ir ką jis darytų. Kartu buvo nuspręsta tęsti tėvynainių koordinacinių tarybų darbą plėtojant jaunimo organizacijų veiklą. Kaip ir nieko ypatingo, tačiau atsiverskime kitus dokumentus.

2012 m. kovo mėn. Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas paskelbė, kad pagrindiniai tikslai 2012-2014 metais yra konsoliduoti bendruomenes, palaikyti jų spaudos ir internetinius resursus, tam skiriant „reikšmingas biudžetines lėšas“. Tuomet pradėjo veikti Putino dekretu įsteigtas tėvynainių teisių gynimo ir paramos fondas, kuris finansavo įvairių „teisių gynimo“ centrų atsiradimą Baltijos šalyse. Paraleliai veiklą vystė ir valstybinė agentūra „Rossotrudničestvo“ bei fondas „Ruskij Mir“.

Ypatingai darbuotasi, siekiant rusų kalbos statuso pakeitimo Latvijoje. Tačiau tai buvo prieš kelerius metus. 2015 metų gegužę tas pats S. Lavrovas 24-ojoje Pasaulinėje rusų tėvynainių koordinacinėje taryboje jau pasakė, ko tikisi iš tėvynainių jaunimo organizacijų naujomis sąlygomis, kai „Vakaruose įsukta antirusiška kampanija su neteisėtomis Vašingtono ir ES vienpusėmis sankcijomis“ – pirmiausia ginti tėvynainių teises „Pribaltikoje“, organizuoti renginius, skirtus jaunajai kartai.

Pati Rusijos tėvynainių organizacijų koordinacinė taryba (jų pačių pravardžiuojama KSEROKS, kaip kadaise vadintas populiarus kopijavimo aparatas) buvo įkurta 2009 metais Rusijos ambasados iniciatyva (konsoliduojat organizacijas) ir vadovaujama Andrejaus Fomino (Klaipėdos rusiškų mokyklų mokytojų asociacijos atstovas, Pasaulinės koordinacinės tarybos narys), vėliau Rafaelio Muksinovo.

Lietuvoje kilus triukšmui dėl koordinacinės tarybos nario Jono Laniausko, 2015 m. rugpjūčio 15 d. buvo paskelbta apie šios tarybos sudėties pakeitimus. J. Laniauskas buvo įvardijamas jos nariu ir 2012, ir 2013 metų dokumentuose, iš pradžių kaip Rusų kultūros centro vadovas, vėliau, kaip asociacijos „Jaunimo iniciatyvinė grupė“ valdybos narys.

Tačiau naujojoje tarybos sudėtyje jo neliko. Pirmininke tapo Olga Gorškova, pavaduotojomis – Ella Kanaitė ir Oksana Bekerienė, o narių skaičius sumažėjo iki 22.

Palaipsniui realizuojami nurodymai orientuotis į „antifašistine kova“ užimtus veikėjus, kurių proputiniškas veikimas būtų įvardijamas kaip kova su „profašistine“ ir „pronacistine“ Lietuvos valdžia.

Jų organizuojamų konferencijų, skirtų „istorinei atminčiai“ puoselėti, pagrindinės tezės buvo įvardintos Rusijos įsteigtos ir finansuojamos organizacijos „Pasaulis be nacizmo“: neigti bet kokią Molotovo-Ribentropo pakto įtaką II pasaulinio karo pradžiai – „tezę apie dviejų totalitarinių režimų vienodą atsakomybę už karo pradžią laikyti istoriškai nepagrįsta“, „Europos atminties ir sąžinės platformos“ dalyvių kalbas apie Sovietų Sąjungos atsakomybę už karo pradžią laikyti ne tik XX amžiaus istorijos perrašymu, bet ir koloborantų heroizavimu.

Lojalumas Putino politikai atėmus skaidrumą

Nuo 2008 metų Rusija skirsto ne mažiau 58 tūkst. eurų įvairioms organizacijoms Lietuvoje. Pirmų didesnių rezultatų nereikėjo ilgai laukti.

2009 metų pradžioje vykusioje konferencijoje pranešėjai jau akcentavo asimiliacijos pavojų ir tuo pat metu tvirtino, kad visos blogio šaknys – tai pačių Lietuvos rusų nenoras kovoti už savo teises. Buvo apgailestaujama dėl nuolat blogėjančios rusų padėties Lietuvoje ir deklaruotas pasiryžimas kovoti dėl jaunosios kartos auklėjimo „rusiškoje dvasioje“.

Dalyvaujant Rusijos ambasadoriui Lietuvoje Vladimirui Čchikvadzei, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovui Valdemarui Tomaševskiui, pagyrų susilaukė konferencijos pirmininkas Jonas Laniauskas.

V. Čchikvadzė tėvynainiams siūlė neatsiriboti nuo Rusijos, nes, pasak jo, tai turėtų padėti išspręsti problemą, kai per 80 procentų Lietuvos rusų mano, kad jų tėvynė – Lietuva.

„Mes duosime jaunimui išmintingus patarimus, kad jis galėtų įgyvendinti mūsų nerealizuotas svajones“,– kalbėjo ambasadorius. Būsimasis tėvynainių koordinacinės tarybos pirmininkas Andrejus Fominas piktinosi rusiškomis mokyklomis Lietuvoje: „...tai ne rusų mokyklos. Tai lietuviškos mokyklos, kuriose dėstoma rusiškai. (...) Maža to, turime kovoti, kad mūsų vaikai galėtų mokėti ne tik skaityti rusiškai, bet ir pažintų tikrąją, neiškraipytą Rusijos istoriją“.

Tuo metu, jau po Rusijos agresijos prieš Gruziją, Jonas Laniauskas dirigavo diskusijai „Rusakalbis jaunimas ir Rusijos tėvynainių organizacijos: mums pakeliui“. Nežinau diskusijos turinio, tad matydamas dalyvių sąrašą tik iškelsiu klausimą: ar siūlyta eiti pakeliui su putiniškomis organizacijomis, ar naudotis metodais?

Jau tada pradėti įvaldyti nauji metodai – kurti nevyriausybines organizacijas, kurios savo šalyse jei ir atvirai neremia Rusijos politikos, tai laikosi neutraliai, šalinasi nuo bet kokių politinių vertinimų (išskyrus ES ir Lietuvos valdžios atžvilgiu), užsimerkia prieš Putino režimo veiksmus, kratosi bet kokio Lietuvos piliečių patriotizmo šešėlio.

Taip, tai praeitis, kurią kandidatas į Lietuvos jaunimo reikalų vadovus, nežinodamas ar nenorėdamas žinoti faktų, įvardijo kaip „skaidrių projektų įgyvendinimą“, kuriuos finansavo ir ES. Tačiau Nyderlanduose gyvenantys rusai mano priešingai: „kas nesutinka su Rusijos politika, užsiimti rusų kultūros plėtra užsienyje problematiška“,- taip prieš kelis mėnesius pasisakė tėvynainių tarybos pirmininkas Nyderlanduose Grigorijus Pasternakas. Jis tik patvirtino, kad „pačios pasiuntinybės ir tokios organizacijos kaip „Rossotrudničestvo“ ir fondas „Rusų pasaulis“ išimtinai neskaidrios, kultūrinės pakraipos organizacijas siekiama aktyviai panaudoti kaip naują karo su Vakarais ginklą, o iš tėvynainių bendruomenių sulipdyti paklusnią diasporą“, – teigė minėtas koordinacinės tarybos pirmininkas G.Pasternakas.

Jį ir jo kolegas iš tėvynainių organizacijos piktino, kad nuo 2009 metų realizuodami rusų kalbos dėstymo gerinimo projektus Europoje (finansuojamus ES po 200-300 tūkst. eurų kiekvienam projektui) nesulaukė jokios pagalbos iš Rusijos.

Viena Vertus, Rusija piktinasi, kad rusų kalba ujama, kita vertus, jos nepalaiko. Nevykdantys Rusijos ambasados nurodymų patenka į „juodąjį sąrašą“ ir jokie jų kultūriniai projektai nepalaikomi net minimaliai. G. Pasternakas atskleidė ir neskaidraus finansavimo mechanizmą: „Rusijos pasiuntinybė ir „Rossotrudničestvo“ sukūrė tariamas organizacijas, dirba tariami ekspertai, tariami teisininkai ir tariami žurnalistai. Pavyzdžiui, vis skirtingoje šalyje organizuojami renginiai žurnalistams, į kuriuos diriguojant pasiuntinybėms siunčiami tariami „žurnalistai“ ir tik vienas kitas tikras žurnalistas.

Skirtingai negu Vilniaus jaunimo koordinatorius, Nyderlandų tėvynainių tarybos vadovas G. Pasternakas įvardijo viską aiškiau: „nėra jokio skaidrumo, jokių ataskaitų“. Nėra finansavimo kriterijų, biudžetų, lėšų naudojimo atskaitomybės ir informacijos apie tai. Ir tai kalba apie „Rossotrudničestvo“ 2015 metais turimą biudžetą tėvynainių paramai užsienyje – 360 mln. rublių (daugiau kaip 5 mln. eurų), nors bendras šios institucijos biudžetas vos ne dešimt kartų didesnis.

 Skaidrumo nebuvimą patvirtina ir pačios Rusijos ekspertai, kurių teigimu susiformavo ištisas politologų klanas, keliaujantis po begalinius „apvalius stalus“, kuriantis įtakos visuomenės nuomonei iliuziją, tačiau iš tikrųjų tik formuojantis nenaudingą „klientūrą“, linkusią pataikauti ir perdėti savo poveikį politikai. „Nors pripažįstama, kad ne visos išlaidos turi būti viešos (sic!), tačiau išlaidų ir pasiektų rezultatų disbalansas akivaizdus“, - dūsavo „Rossotrudničestvo“ ir Rusijos ambasados Ukrainoje veiklą analizuojantys ekspertai.

Milijonai – už Baltijos šalių niekinimą ir Krymo aneksijos pripažinimą. Iki 2014 metų gruodžio „Rossotrudničestvo“ vadovavęs Konstantinas Kosačiovas nepateisino Putino pasitikėjimo, nes nepasiekė taip trokštamų rezultatų (ypač Ukrainoje) – nepaisant gausiai maitinamų organizacijų ar tariamų organizacijų, jos nesugebėjo daryti įtakos savo šalių viešajai nuomonei Putino režimo naudai.

Ko gero, raktas, kodėl taip įvyko – tariamų organizacijų ir grupių neskaidrus finansavimas. Kaip patys analitikai pažymi: buvo finansuojama per daug „tuščių vagonų“, „minkštosios galios“ instrumentai neveikia ir tik televizijos sėkmė buvo nulemta brangiai nupirktų užsienio žurnalistų.

Nesėkmės Ukrainoje dabar kartais įvardijamas ir kaip Rusijos „minkštosios galios“ nesėkmė, nepaisant jos „užsienio politikos įgyvendinimui“ skiriamų milžiniškų lėšų – šiais metais jos sudarė 5 proc. šalies biudžeto (ne mažiau kaip 5 kartus daugiau negu bet kurioje Europos valstybėje).

Putino piniginiais grantais buvo apmokama nevyriausybinių organizacijų veikla, kuri turėjo prisidėti prie užsienio politikos uždavinių įgyvendinimo. Štai fondas „Liaudies diplomatija“ 2014 metų pabaigoje gavo 5,7 mln. rublių „bendram su užsienio ekspertais darbui, renkant medžiagą apie „radikalių nacionalistinių ir ekstremistinių judėjimų posovietinėje erdvėje veiklą“. Ir Klaipėdoje jau pasirodo Rusijos išlaikomų organizacijų aktyvistai, siekiantys sukelti tarptautinį skandalą ir parodyti, jog Lietuva yra fašistinė valstybė.

Politologas Glebas Pavlovskis teigia, kad Rusijos minkštosios galios sistema yra neefektyvi dėl jos darbo principų ir nepatrauklaus „neeuropietiškumo“, todėl įtaka kitų šalių pilietinei visuomenei, ekspertams ir posovietinės erdvės žiniasklaidai traukiasi kaip „šagrenės oda“. Net buvęs „Rossotrudničestvo“ vadovas K. Kosačiovas buvo pripažinęs, kad nepaisant biudžeto, 2013 metais sudariusio 3 mlrd. rublių (75 mln. eurų), tokie faktoriai kaip bendros istorinės šaknys, rusų kalbos ar rusų bendruomenių išlaikymas nieko savaime negarantuoja.

Ukrainoje tėvynainių koordinacinei tarybai buvo išleista šimtai milijonų rublių, tačiau po 2014 metų vasario įvykių jos vadovas Kolesničenko pabėgo su visa pinigų kasa. Tėvynainių organizacijų finansavimas pačių rusų buvo pripažintas visiškai neskaidriu ir priklausė nuo organizacijos lojalumo koordinacinei tarybai (suprask – ir Rusijos ambasadai).

Nacionalinių strategijų instituto prezidentui Michailui Remizovui teko pripažinti, kad net Ukrainos „Dešinysis sektorius“ savo gretas papildo iš rusakalbių tarpo ir radikaliausias nacionalizmas Ukrainoje dabar yra rusakalbis, kad NVS erdvėje esančios rusų organizacijos yra ignoruojamos pataikaujant Uzbekijos ar Kazachijos valdantiesiems.

Ir kas pasikeičia? Rusijoje 2015 m. gegužės 12 d. vykusioje diskusijoje apie tėvynainių palaikymą konstatuota, kad pagrindinių partnerių atrankos kriterijumi turi tapti jų veikla propaguojant rusų pasaulio vertybes, didinant Rusijos autoritetą tėvynainių gyvenamose šalyse. O aktualūs kriterijai - pozicija Ukrainos įvykių ir Krymo prijungimo atžvilgiu.

Ką čia bepridursi – kas remia agresyvią Putino politiką, toliau gaus pinigų. Kas jau praregėjo ir nepalaiko agresyvaus Putino režimo, neatitiks atrankos kriterijų. KSEROKSAS toliau tiražuos aklumą.

www.delfi.lt, 2015 08 28

Atgal



Komentarai:

Autorius: Vladislavas, Parašė: 2015-10-20
Džiaugiuosi, kad apie tai sužinos daugumas Lietuvos gyventojų.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 4 plius 9 yra lygu