Arvydas Anušauskas: Ar apsigins laisvės kovotojai?

           Po Strasbūro teismo sprendimo pasipylė komentarai apie Europą, kuri nenori pripažinti lietuvių tautos genocido, neįvertina mūsų laisvės kovotojų partizanų, gal net pripažįsta, jog to meto įstatymai leido žudyti rezistentus. Tačiau ar viską iš tiesų reikia piešti pačiomis juodžiausiomis spalvomis ir kristi į mūsų taip mėgstamo bekraščio pesimizmo bangas?

Lygiai prieš dvidešimt metų teko ginti disertacijos tezes šia tema ir įrodinėti, kad lietuvių tautos naikinimas nebuvo atsitiktinis, iššauktas Stalino valdžios brutalumo.

Po dvidešimt metų sugrįžtu jau ne į tą pačią vietą – per šį laiką Lietuvoje pasirodė šimtai knygų ir straipsnių apie Lietuvos rezistenciją, kovą už demokratinę valstybę ir mūšius su Stalino enkavedistų divizijomis. Išleista leidinių ir kitomis kalbomis. Skausmingų puslapių kupinos Juozo Lukšos, Dalios Grinkevičiūtės knygos išleistos keliomis pasaulio kalbomis.

Tačiau... Panašu, kad mūsų mokslininkų darbai vis mažiau ir mažiau pradėjo dominti prokurorus, teisėjus... Atrodė, kad užteks teismų nuosprendžiuose surašyti faktines aplinkybes ir to užteks. Neužteko. Neužteko omonininkų atveju, neužteko ir MGB darbuotojo atžvilgiu.

Istorijos faktai ir istorinė atmintis nėra tapatūs. Skiriasi tiek, kiek teismų nuosprendžiai nuo teisinės kultūros. Lietuvos teismai gavę prokurorų parengtas bylas buvusiems stribams, agentams smogikams, enkavėdistams privalėjo kiekvieną įrodymą paaiškinti ir istoriniais faktais.

Ir aiškinti ne tik mums suprantamai ir lakoniškai, o išsamiai bei suprantamai bet kuriam paėmusiam į rankas tokią bylą. Juk žinoma, jog tarptautinės teisės specialistams, to paties Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjams kiltų mažiau abejonių, jei nuosprendžiuose rašydami apie partizanus nevengtų pabrėžti, kam jie iš esmės atstovavo.

Nenustumtų į paraštes Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. vasario 16-osios konstitucinės deklaracijos, partizanų išrinkto prezidento pasakytų žodžių apie okupacijos vertinimą jo paties teisme.

Teismai savo sprendimuose iš esmės nevertindami, kuo buvo ypatingi Lietuvos partizanai, nuėjo klaidingu keliu. O juk naikinant lietuvių tautą buvo taikomi patys įvairiausi metodai ir priemonės, o tai iš esmės turėjo palaužti tautos gyvybingumą.

Galima prisiminti sovietinio saugumo instrukcijas naikinti sodybas minosvaidžių ugnimi, jeigu iš jų pasigirsta šūvis (arba galvojama, kad pasigirdo), į lagerius gabenti nepilnamečius arba ištisas šeimas, į tremtį vežti šeimas su vaikais, atskirti nuo artimųjų ir nutautinti mažamečius, lietuvius traktuoti kaip „nepatikimą tautą“ ir t.t.

Partizanai arba laisvės kovotojai tik jiems prieinamais būdais gynė naikinamą tautą ir jos interesus: naikindami saugumo ir jų kolaborantų sudaromus nepatikimų žmonių sąrašus, vaduodami suimtuosius, stabdydami tremtinių turto grobimus, pranešdami apie gresiančius masinius trėmimus ir suėmimus, stabdydami tremtinių turto grobimą, tramdydami aktyviausius kolaborantus, informuodami užsienio valstybes apie Maskvos vykdomus nusikaltimus, organizuodami politinių kalinių ir tremtinių šeimų rėmimą ir t.t.

Viso to ir pasigedo Strasbūro teismas. Be to, galima priminti ir pačius brutaliausius metodus, kurie buvo taikomi okupuotos valstybės piliečius gynusių kombatantų atžvilgiu: žiauriausi kankinimai, žuvusiųjų niekinimas ir kt. Kartu tai – ir nusikaltimai žmoniškumui, tarptautinės teisės tuo metu galiojusių normų pažeidimas.

Nužudyti laisvės kovotojai buvo kariai, kurie kautynėse nemaldavo pasigailėjimo. Jei galėtų, jie apsigintų ir dabar. Ir primintų, kad jei ne laisvės kovotojai, tai lietuvių tautos naikinimas būtų buvęs dar didesnio masto.

Tą liudija latvių ir estų patirtis, kur pasipriešinimas buvo 10-30 kartų mažesnio intensyvumo, o teroras, genocidinės trėmimų akcijos buvo nė kiek ne mažesnės, o dažnai (pavyzdžiui 1949 metais) net didesnės.

1953 metais šeštadalis lietuvių buvo už Lietuvos ribų – Sibiro lageriuose ir tremtyje, kur kiekvienais metais prarasdavome tūkstančius žmonių. Ir to mes negalime niekaip pakeisti. Tai istoriniai faktai, kurių dalis įsitvirtino mūsų istorinėje atmintyje.

Nenorėtume, kad šiuos nusikaltimus besivejantis teisingumas būtų vadinamas bedančiu. Ir ši atsakomybė pirmiausia tenka prokurorams ir teisėjams, kurių darbas sprendžiant istoriniam teisingumui reikšmingas bylas kol kas tarptautinėje arenoje įvertintas nepatenkinamai.

 

Iš www.15min.lt, 2015 10 22       

Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 5 plius 0 yra lygu