A. Anušauskas. Kovos su terorizmu lietuviški šešėliai

Po Paryžiaus įvykių visi, kas tik netingi, rašo apie terorizmą, tikras ir menamas grėsmes.
  
Rašo ir dirbantys ekspertai, ir pensijoje laisvalaikį leidžiantys buvę saugumo direktoriai, parlamentinių tyrimų herojai. Štai ir Jurgis Jurgelis, vienintelis valstybės saugumo generolas, jau 13 metų neturintis tiesioginių saitų su VSD, aiškinasi, kas Lietuvoje sužlugdė terorizmo grėsmių žvalgybą.

Tai nestebina. Teroro aktai pripažįstami viena iš pavojingiausių grėsmių, kurios grąsina jas patyrusių valstybių demokratinei santvarkai ir visuomenės saugumui. Kokie bebūtų jų padariniai, tačiau vienas iš tikslų – sukelti visuomenės baimę ir nesaugumo jausmą.

Lietuvoje, nacionalinio saugumo strategijoje, tarptautinis terorizmas yra įvardytas kaip vienas iš veiksnių, formuojančių Lietuvos saugumo politikos darbotvarkę. Terorizmas kelia rimtą grėsmę tarptautinės bendrijos, taigi ir Lietuvos saugumui. Tačiau, kaip rašoma URM tinklalapyje, Lietuvai ši grėsmė yra daugiau išorinė – dabartinė vidaus situacija ir istorinė patirtis nesudaro sąlygų vidinėms teroristinėms grupuotėms kurtis. Pavojus pirmiausia kyla iš tarptautinio terorizmo – vienos iš didžiausių grėsmių demokratijai bei laisvei naudotis žmogaus teisėmis.


Terorizmo prevencija. 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykiai paskatino priimti Europos Konvenciją dėl terorizmo prevencijos. Tačiau ir Europoje, ir JAV, per pastarąjį dešimtmetį, vyko keliolika teroristinių aktų: 2005 m. liepos 7 d. – serija sprogimų Londono visuomeninio transporto sistemoje, 2011 m. liepos 22 d. – A. B. Breiviko įvykdyti du teroro išpuoliai Norvegijoje (per abu išpuolius jis iš viso nužudė 77 žmones), 2012 m. Tulūzoje ir Montobane (Prancūzijoje) – Mohamedas Merah nužudė septynis žmones, 2013 m. balandžio 15 d. JAV Masačiuseto valstijoje per Bostono maratoną įvykdyti sprogdinimai, kurių metu žuvo trys žmonės, sužeisti 264.

Ir štai vėl Europa – pastarieji teroro aktai Paryžiuje. Tad kyla klausimas, kokie iš tikrųjų buvo Lietuvos valdžios veiksmai, kovojant su terorizmo grėsme? Terorizmą analizavęs B. Hoffmanas daro išvadą, kad terorizmas yra politinis reiškinys, kuriuo siekiama galios ir ji naudojama siekiant politinių pokyčių. Net ir menama grėsmė, matant kitose šalyse vykstančius teroro aktus, verčia vyriausybes imtis prevencinių priemonių. Pavyzdžiui, šiuolaikinės informacinės ir ryšių technologijos yra reikšmingos terorizmo grėsmės sklaidai. Internetą teroristai naudoja kaip priemonę, skirtą skleisti propagandai mobilizavimo ir verbavimo tikslais bei skelbti teroristų rengimo ir išpuolių planavimo instrukcijas.

Jau prieš dešimtmetį, 2006 m. birželio 15–16 d. išvadose, Europos Vadovų Taryba aiškiai prašo Tarybą ir Komisiją parengti kovos su interneto naudojimo teroristiniais tikslais priemones. O kas Lietuvoje? Keičiantis Lietuvos geopolitinei aplinkai, nuo 1998 m. iki 2004 m., Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas net devynis kartus buvo pildomas.

Atsižvelgiant į šalies narystę NATO ir Europos Sąjungoje, reikėjo atnaujinti galiojančią kovos su terorizmu programą. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo strategijos 2005 m. redakcijoje terorizmas minimas kaip bene svarbiausia grėsmė Lietuvos saugumui.

Tais pačiais metais buvęs kovos su terorizmu valdybos viršininkas A. Paukštė apsigynė disertaciją „Terorizmas ir jo prevencija Lietuvoje“, kurioje aiškino, kad teroristų bauginimo tikslas gali būti aiškinamas taip: nusikalstamą veiką darantys asmenys siekia sukelti iracionalią baimę tarp visuomenės narių, sumažinti teigiamą gyventojų požiūrį į valstybės valdžios institucijų darbą, sukelti rezonansą valstybės viduje arba tarptautiniu mastu.

Tačiau to meto valdančių politikų spaudimas VSD kreipė nuo „kovos su terorizmu“ link kovos su politiniais oponentais, ieškant tarp jų „teroristinės organizacijos“ požymių.

Prieš terorizmą lietuviškai. Kaip prieš dešimtmetį rašė prof. A. Vaišvila - kova su terorizmu dažnai keičiama kova su teroristais, todėl pirmenybė suteikiama ne teisinėms ir socialinėms, bet policinėms ir karinėms priemonėms. Ir Lietuva kovos su terorizmu programoje nebuvo originali – į ją pirmiausia įtrauktas dalyvavimas tarptautinės bendruomenės kovoje su terorizmu ir veikla atitinkamuose NATO ir Europos Sąjungos veiksmuose; bendrosios antiteroristinės teisinės bazės plėtra; potencialių terorizmo taikinių apsauga; teroristų grupuočių finansinių šaltinių ir finansavimo būdų nustatymas ir nutraukimas; nuolatinis pasirengimas likviduoti teroro aktų sukeltas krizines situacijas; antiteroristinės žvalgybos ir kontržvalgybos stiprinimas.

Pagal Lietuvos nutarimus, nuo 2002 m. lapkričio iki 2004 m. liepos mėn., 120 Lietuvos specialiųjų pajėgų karių dalyvavo JAV vadovaujamoje antiteroristinėje operacijoje „Tvirta taika“. O priimta vyriausybinė programa prieš terorizmą teikė papildomą finansavimą: štai Policijos departamentas 2007 m. pagal programos asignavimus panaudojo 1,2 mln. litų arba 1 procentą Lietuvos policijos sistemos plėtrai skirtų lėšų. 2008 m. šis finansavimas sumažintas dvigubai ir sudarė vos 0,4 proc. policijos plėtrai skirtų lėšų. Kam buvo panaudotos šios labai nedidelės lėšos, manyčiau, tuo metu buvęs policijos generalinio komisaro patarėjas J. Jurgelis gali tiksliai pasakyti.

Ar nuolatinis šių resursų mažėjimas buvo pagrįstas? Skirtingai nuo Europos Sąjungos Šengeno zonos šalių, Lietuvoje kovos prieš terorizmą koordinavimas priskirtas VSD, kuris gali vykdyti prevenciją, kontržvalgybą, tačiau neturėjo ir neturi antiteroristinio dalinio, nekontroliuoja vidaus reikalų sistemos struktūrų, galinčių reaguoti į teroro aktus ar jų grėsmes. Jau dabar kovos prieš terorizmą programa inkorporuota į vidaus saugumo programą, kurią koordinuoja Vidaus reikalų ministerija. Ji turi ir antiteroristinę rinktinę, kuriai iš tiesų reikalingas finansavimas užtikrinant pareigūnų kovinį ir taktinį parengimą.

Budrumas ar nekontroliuojamas sekimas? J. Jurgelis VSD reorganizacijoje įžvelgė „budrumo menkinimą“ ir net pateikia pavyzdį, kaip „slaptu direktoriaus įsakymu (!?) buvo apriboti pareigūnų kontaktai su politikais, žurnalistais ir t.t.“.

Kadangi, skirtingai nuo J. Jurgelio, nesu supažindinamas su slaptais VSD įsakymais, galiu tik patvirtinti, jog iki 2009 metų tokie kontaktai tikrai buvo ribojami ir pareigūnai turėjo apie susitikimus informuoti savo vadovus. Išskyrus VSD direktorius ir pavaduotojus, kurie nekviečiami nakvojo ir dienojo Seime, nešiojo neprašomas pažymas ant raudonų lapelių, o prašomų pažymų Seimui nesiteikdavo duoti (nuo 2006 metų iki 2009 metų vasaros pabaigos).

Iki tol politikams imponavo ir žvalgybos pavertimas teisėsaugos institucija su ikiteisminio tyrimo funkcija. Išviešinti saugumo pareigūną ir slaptus veiksmus teismuose buvo tapę įprasta praktika. Visai kaip KGB – pati sekė, pati bylas darė ir pati joms teisme atstovavo. Džiaugiuosi, kad J. Jurgelis supranta, jog ikiteisminio tyrimo funkcija žvalgybai nėra privalumas. VSD nuo 2010 metų negalėjo pati nusistatyti sau užduočių, nes nauja tvarka reikalavo jas suderinti ir patvirtinti, nustatant prioritetines užduotis. Pasiekimai kovoje su terorizmu buvo minimalūs. Taip, buvo viena E. Kusaitės byla, su kuria susijusias peripetijas – net ir prokuratūros reikalavimu įvykdytą vienkartinį informacijos perdavimą FSB, manau, žino visi.

Taip pat žurnalistai kalbėjo apie vykdomą politikų ir žurnalistų sekimą, kuris atrodo, buvo atliekamas po kovos su teroristais priedanga. Ir ne veltui – siekiant išsiaiškinti tikruosius VSD sekimo mastus reikėjo keisti įstatymus, siekti šioje, suveltoje pasiklausymų sankcionavimo sistemoje, bent kokio aiškumo. Toks jovalas žmogaus teises paliečiančioje sferoje buvo labai naudingas bet kam, bet tik ne kovai su terorizmu.

Jau dabar žinome, kad VSD per metus seka 800 - 900 Lietuvos piliečių ir panašų skaičių užsienio piliečių. Vien politikų domėjimasis šia sritimi telefoninio pasiklausymo mastus 2009 metais sumažino beveik penktadaliu, nors dar nebuvo jokių reorganizacijų, funkcijų pakeitimo. Gal sumažėjo teroristų skaičius?

Kovos su terorizmu įkarštyje 2005 - 2008 m. buvo mestas šimtas milijonų naujo VSD pastato statybai (2010 metais sumažinus sąmatas ir apibrėžus prioritetus, pastatas pagaliau pradės funkcionuoti 2016 metais), nors lėšos veiklai tuo metu buvo kur kas reikalingesnės. Kovos su terorizmu šešėlyje. Nedrįsčiau teigti, kad antiteroristinio darbo VSD neliko. Taip tiesiog negalėjo įvykti. To reikalavo ryšiai su partneriais, patikrinimui gaunama informacija ir kt. Net pasikeitus struktūrai, žvalgybos ir kontržvalgybos funkcijos niekur neišnyko. Nedingo ir tie žmonės, kurie dirbo analizuodami informaciją apie terorizmą. Šioje srityje kvalifikaciją parodo tik rezultatai. Paradinis atstovavimas europinėse institucijose yra taip pat svarbus. Jei tai - pagrindinis rezultatas, tai tuomet jis tikrai reikšmingas. Tačiau kiekvienas turime savo matą. Mano supratimu (kuris nė kiek nepasikeitė), kad ir kokia būtų struktūra, Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostata, jog: „Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu“ turi būti vykdoma. Už tai buvo ir yra atsakingi VSD vadovai.

2011 metais vykstant krepšinio čempionatui VSD sušaukė koordinacinį pasitarimą dėl galimų teroro aktų prevencijos. Kadangi ir VRM keliolika metų dalyvavo kovos su terorizmu programoje, visiškai natūralu, jog ieškota būdų koordinavimą pakelti į aukštesnį politinį lygį. Svarstyti variantai dėl vidaus reikalų ministro įgaliojimų, tačiau pakeitimų nebuvo padaryta. Skandalai, pinigų paklodės tampymas į visas puses neleido priimti sprendimų. Tačiau VSD nėra ir nebus sustingusi struktūra – keičiantis grėsmėms ir jų pobūdžiui, gali būti reaguojama kuriant naujas galimybes. Po teroro aktų Prancūzijoje š. m. pirmoje pusėje pasikeitus VSD vadams tokie planai buvo ruošiami. Juo labiau, kad ryšiai su partneriais ne tik niekur nedingo. Nežinau, ar tai nuliūdins, ar nudžiugins J. Jurgelį, tačiau įvedus tikrą atskaitomybę, partnerystės galimybės per pastaruosius penkerius metus išsiplėtė dešimteriopai.

Aš suprantu, kad buvusių saugumo darbuotojų, kurie jau nedirba saugume 5 - 10 metų, aplinkoje padūsaujama apie pasenusias duomenų bazes. Tačiau tai toli gražu neatitinka realybės. Net 2006 m. europinėms institucijoms reikalaujant imtis terorizmo prevencijos internete, pas mus nebuvo padaryti žingsniai, kurie leistų žvalgybą šioje srityje pakelti į aukštesnį lygį. Juk valdybų pavadinimai dar nerodo, kad įstatymo reikalavimai ir kovos su terorizmu koordinavimas vykdomas tinkamai. Gal tik sunkiau suvokiama diletantiškumu atsiduodanti pozicija – pakabinai ant durų užrašą su pavadinimu ir jau, vadinasi, visi gali būti ramūs, nes įstatymas yra vykdomas?

Sąmokslo teorijų a la jurgelis aš jau nebesiaiškinsiu, nes jos daugiau kvepia absurdu. Tačiau džiaugsmingas J. Jurgelio pastebėjimas, jog „kovojant su terorizmu“ rezonansiniu J. Abromavičiaus nužudymu „domėjosi Seimas ir buvo įvardinti kai kurie šio nusikaltimo politiniai motyvai“ išdavė, ką jis iš tiesų laiko kova su terorizmu. Juk niekam ne paslaptis, jog L. Graužinienės vadovaujama komisija 2007 m. pabaigoje paskelbė, kad „teroristinės organizacijos požymių turinti grupė asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijos vadovais...“.  

Ką čia bepridursi. Gerai, kad ta absurdo komedija jau praeityje ir baigėsi, nors, pasirodo, salėje dar liko jai tebeplojančių.

 

www.delfi.lt, 2015 12 06

Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 6 plius 5 yra lygu