Kokia turėtų būti VSD?

Artėjant šv. Velykoms, Seimas vienbalsiai patvirtino naują Valstybės Saugumo departamento (VSD) vadovą Gedinimą Griną, tačiau po diskusijų Seime sunku dar susidaryti įspūdį,  kokią VSD mato politikai, esant naujajam vadovui, siekiant, kad ši institucija liktų svarbiu valstybės instrumentu įgyvendinant saugumo politiką, tačiau nebekartotų ankstesnių klaidų ir nusižengimų valstybei ir jos piliečiams.

 

Apie tai prie ,,Lietuvos žinių‘‘ apskritojo stalo susitiko pakalbėti Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, šio komiteto narys, buvęs Seimo opozicijos lyderis Valentinas Mazuronis, buvęs šio komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

 

Ar VSD turėtų užsiimti tik kontržvalgyba?

 

A.M. Kokius klausimus reikėtų išspręsti pirmiausia siekiant naujo tipo VSD?

 

A.A. Pirmiausia reikia išspręsti užduočių davimo problemą VSD, kad ši institucija galėtų sėkmingai vykdyti savo funkcijas. Iki šiol įstatymai rašyti pačių institucijų. Jos ir formulavo sau užduotis ir nebuvo kontrolės, koordinavimo mechanizmų. Dabar pagal žvalgybos koncepciją siekiama sukurti žvalgybos koordinavimo grupę, kurioje dirbs Vyriausybės, Seimo, kitų institucijų deleguoti žmonės, nustatomos užduotys. Bus apibrėžtos realios grėsmės valstybei bei jos gyvybiniaims interesams. Ir keliai, kaip valdžios pareigūnai gaus informaciją. Labai svarbus bus Prezidentūros vaidmuo, bet ir Vyriausybė įgaus galių daryti įtaką užduočių davimui, o Seimas turės stiprinti parlamentinę kontrolę. Operatyvinės veiklos įstatyme ir žvalgybos  įstatyme reikės stiprinti punktus, numatančius rekomendacijų, užduočių davimo mechanizmą.

 

R.J. Maža valstybė, tokia kaip Lietuva, negali turėti ambicijų atlikti, kokias nors dideles žvalgybines užduotis pati sau viena,  nes, tai reikalauja labai didelių resursų, bet šias funcijas mes galime gerai atlikti bendradarbiaudami su partneriais. O kontražvalgybinė funkcija yra mūsų valstybės gyvybinių pagrindų apsauga, šnipų, kurie mūsų kraštą ardo iš vidaus, gaudymas, ekonominių pagrindų apsauga. Tai yra tik VSD funkcijos ir kontražvalgybinė VSD funkcija turi būti stiprinama. Lietuvoje.

 

A.M. Ar VSD turėtų išlikti ikiteisminio tyrimo funkcijos?

 

R.J. Šios funkcijos antrasis Krašto pasaugos ministerijos departamentas jau seniai atsikratė. Tai turėtų padaryti ir VSD, kuri  negali būti baudžiamąjį persekiojimą vykdančia institucija. Ji turėtų tik  informaciją rinkti ir perduoti  ją atitinkamoms struktūroms ar politikams. Beje, buvęs VSD vadovas Povilas Malakauskas ape tai kalbėjo pradėjęs dirbti, bet vėliau nutilo. Vertėtų pasidalinti funcijomis tarp dviejų svarbiausių žvalgybinių struktūrų: VSD ir departamento prie Krašto apsaugos ministerijos. Pastarasis galėtų toliau užsiimti karine žvalgyba, atlikti žvalgybines funkcijas, o VSD  turėtų orientuotis į kontražvalgybą ir tą funkciją stiprinti.

 

 

A.A. Ir mano galva, ikiteisminio tyrimo VSD neturėtų vykdyti, o tik rinkti žvalgybinę informaciją, užtikrinti saugumą, vykdant kontražvalgybinę veiklą. Veiklos labai daug.

 

R.J.Šioje institucijoje dirbantys žmonės turi aiškiai žinoti savo funkcijas ir nebijoti veikti. Specialiosios tarnybos susiduria su įvairiomis užsienio grėsmėmis ir privalo turėti drąsos, ryžto nuovokos veikti, suvokiant, kad visko įstatymas negali aprašyti.

 

A.M. Jūs kalbate apie iniciatyvą, kurią turėtų rodyti VSD pareigūnai, bet šiandien lyg ir visi užmiršo, jog vien tik už tiesos liudijimą Seimo komitetui apie tamsius VSD darbus pareigūnai neteko darbo. Ar galime tikėtis iš kitų pareigūnų iniciatyvos ir net atviro liudijimo Seime, jeigu teisingumas šių pareigunų atžvilgiu nebus atstatytas?

 

A.Ma. Visa tai įvyko, matant prokuratūrai ir teismams, todėl panašių liudijimų gali ir nebebūti, o tai yra didžiulis pavojus valstybės nacionaliniam saugumui. Visų pirma, manau, reikia atsiprašyti neteisėtai išvarytų ir apšmeižtų žmonių, surasti kokius nors kompensacijos mechanizmus, nes gal jie į ankstesnį darbą VSD ir negrįš, o naujoji VSD vadovybė galėtų atsiprašyti, kaip institucija, kad buvo šmeižiamas Vytautas Pociūnas. Gaila, kad tai nebuvo padaryta, kai VSD vadovavo Povilas Malakauskas.

 

A.M. Bet gali būti padaryta dabar. Ir dar, matyt, labai svarbu sutvarkyti visą teisinę bazę, kad naujasis VSD vadovas turėtų tvirtą įstatyminį pagrindą po kojomis.

 

A.A. Taip. Ir normalizuoti VSD santykius su Seimu, kurie įsitempė po to, kai buvo neduotos tos pažymos. Ši įtampa artimiausiu metu matyt nuslūgs, bet turi būti aišku, jog tie dokumentai negali ten likti. Tai ir mūsų kontrolės principo reikalas gauti tuos dokumentus, nors sakoma, kad informacija paseno. Bet toje medžiagoje matomas mechanizmas, kaip naudotasi tarnybine padėtimi verslo grupės interesų labaui. Nors žmonės pasikeitę, kai kurie ir be pareigų likę, visa tai negali būti nuslėpta.

 

Jeigu partijų pinigai ateina iš už sienos...

 

A.M. Vis dažniau kyla klausimų, ar kai kurios politinės Lietuvos jėgos negauna lėšų iš užsienio, pirmiausiai iš Rytų, o taip pat neskaidrių pinigus iš kontrabandos ar verslo grupių, susijusių su partneriais už valstybės sienų. Ar VSD čia turėtų kažką daryti?

 

A.Ma.VSD savo viduje turi specialų padalinį konstitucinių pagrindų apsaugai. Ir, nors jos vadas buvo išvarytas, ši valdyba turėtų ir toliau sekti nelegalių pinigų judėjimą. 

 

A.A. Bet dideli privatizacijos procesai jau pasibaigę.

 

R.J. Yra dar energetikos projektai.

 

A.Ma. Šiandien pas mus visi įprato prie „juodų“pinigų, ir tas, kuris jų negauna, neturi šansų politikoje. Netikiu, kad šiandien Lietuvos verslas krizės sąlygomis, gali kažką  duoti, nesitikėdamas naudos. Pinigus lyg ir be naudos, bet su investicijomis į ateitį gali duoti tik specialiosios tarnybos arba su neskaidriais procesais susijusios įmonės.

 

A.A. Kažkiek informacijos gali suteikti ir VSD, bet didelė atsakomybė turėtų tekti Prokuratūrai ir Teisingumo ministerijai. Žinoma, VSD gali teikti informaciją apie neleistinus partijų finansavimo aspektus, bet čia didesnė atsakomybė turėtų tekti kitoms institucijoms: Vyriausiajai Rinkimų Komisijai (VRK), Prokuratūrai. Jos privalo stebėti ir atlikti monitoringus. Ir ne rinkimų metu vyksta ta pati politinė agitacija nežinia už kokius pinigus. Tų pinigų kilmė kelia labai rimtus klausimus.

 

R.J. Neužmirškime ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT). Juk tos pinigų panaudojimas yra elementari korupcija. Susidarė trikampis: politikai, verslas ir žiniasklaida.

 

A.Ma.VRK ir Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) nagrinėja tik legalius pinigus. Jos neturi operatyvinės veiklos galimybių. Bet tai, ką kalbėjome yra didžiulis korupcijos šaltinis ir nacionalinio saugumo problema. Lietuvoje rinkimuose dalyvauja daug „juodų“ pinigų. O VSD turėtų būti labai svarbu, iš kur jie ateina. Darbo partijos byloje matosi, kad nelegaliai į Lietuvą buvo atvežta didelė pinigų suma: 25 mln. litų ir panaudoti rinkimų kampanijoje. Jeigu tokie pinigai atvežti nelegaliai, ar jų pagalba nenorėta pakeisti Lietuvos politinės sistemos sau lojaliais žmonėmis. Tai būtų nusikaltimas prieš valstybę, už ką Mykolas Burokevičius gavo penkiolika metų.

 

A.M. Ar  norėtumėte, kad ir Darbo partijos bylos herojai tiek gautų? Šiaip tai įdomų reiškinį turime Lietuvos politikoje, kai dabar opozicijai Seime vadovauja vienas iš šios bylos kaltinamųjų. Bet ar juos būtų galima lyginti su M. Burokevičiumi?

 

A.Ma.Tokių kaltinimų ponas Viktoras Uspaschichas, aš su juo pačiu šnekėjau, labai bijo. Dabar byla kvalifikuota tik, kaip buhalterinės apskaitos pažeidimas.

 

A.M. O ką jūs, kaip buvęs opozicijos lyderis Seime ir ,,Tvarkos ir teisingumo‘‘ partijjos vienas iš vadovų galėtumėte pasakyti apie užsienio pinigų panaudojimą politinėms partijoms finansuoti ir net kontrabandinius pinigus?

 

V.M. Kalbant apie partijų finansavimą nešvariais pinigais, iki šiol nebuvo noro ir politinės valios tai išspręsti. Čia sueina ne tik politikų, bet ir žiniasklaidos interesai.

Tai išsiaiškinti ir užkirsti galima dviejuose pinigų judėjimo etapuose. Viena, kai tie pinigai yra įvežami, o antra, kai jie yra išleidžiami. Juk, kai partijos pinigus leidžia politiniais tikslais, tai vis tiek atsispindi. Ir tas išlaidas suvesti valstybės tarnyboms tėra tik valios klausimas. Nesunku turėtų būti atsirinkti net, kuris straipsnis ar reportažas žiniasklaidoje yra užsakytas o kuris ne. Bet tai nėra daroma.

 

A.M. Ir tai VSD turėtų daryti?

 

V.M. Taip.

 

R.J. Aš manau, kad STT tai turėtų daryti.

 

A.Ma. 25mln. Litų V.Uspaskich praleido per tą juodą bankelį, kurį „Aras“ šturmavo. VSD savo darbą padarė. O toliau prokurorai nepažiūrėjo, kur tie 25 mln. nuėjo.

 

V.M. Todėl aš ir sakau, kad tokių pinigų judėjimo tyrimas tyrėtų būti vienose, VSD rankose. Jeigu tokių pinigų panaudojimas dideliais kiekiais yra grėsmė valstybei ir jos politinei sistemai, tai tiek tiriant šių nešvarių pinigų atvežimą, tiek išleidimą tuo turėtų užsiimti ta pati institucija. Žinant išlaidas, lengviau būtų atsekti ir pinigų įvežimą.

R.J. Negalime sudėti visko į VSD. Yra finansiniai, ekonominiai nusikaltimai, kurias turėtų tirti institucijos Vidaus reikalų ministerijos sitemoje. Kartais, atrodo, kad mes užmirštame apie jas ir nežinia, ar apskritai, kas nors kontroliuoja tų nešvarių pinigų judėjimą Lietuvoje. VSD turėtų orientuotis į išorinę valstybės saugumo apsaugą, į dalykus, kurie yra susiję su kitų užsienio šalių tarnyba veikla Lietuvoje ir užsienio šalių įtaka. Bet ir kiti klausimai neišvengiamai persipins.Pinigai žiniasklaidoje taip pat. Kitų, nei  NATO ar Europos Sąjungos valstybių kapitalo atėjimas į Lietuvą, yra VSD darbas. Ir žiniasklaidos užvaldymas, kai tai yra, daro įtaką, manipuliuoja mūsų sąmone. Tai irgi svarbūs dalykai nacionaliniam saugumui, todėl ir VSD uždavinys. Bet nepamirškime kitų struktūrų. Ten, kur yra korupcija, kalbėkime apie korupciją, kur yra ekonominiai nusikaltimai, kalbėkime apie ekonominius nusikaltimus.

 

VSD pažymos ir interesai

 

A.M. Iki šiol VSD rašė slaptas pažymas, kurios nulėmė ne vieno žmogaus, politiko, verslininko likimą. Be jokios atsakomybės, kai paaiškėjo, kad pažymos klaidingos ar rašytos, vadovaujantis tam tikrais VSD pareigūnų interesais. Ar dabar bus galima apsisaugoti nuo tokių VSD pareigūnų, kai vienas toks generolas, kuris parašė pažymą apie energetiką, o vėliau nuėjo darbuotis į kompaniją, kurios labui rašė pažymas?

 

V.M. Taip, deja, dirba ne tik VSD. „Alitos“ byloje visas pažymas rašė policija. Tas pažymų rašymas yra gal ir logiškas, nes reikia sužinoti, ar tie, kas nori privatizuoti valstybės turtą nėra nusikaltėliai, ar už jų nugaros nėra priedangos iš užsienio dalykų. Bet viskas išsigimė tiek, kad pažymos ėmė tarnauti verslo tarpusavio kovoje ir lėmė, kas gali, ar negali privatizuoti. Jos ėmė daryti tai, ką anksčiau darė „berniukai“.

 

A.M. O kaip šią problemą pašalinti?

 

V. M. Tų pažymų svoris neturėtų būti lemiamas ir jos turėtų būti rašomos ne iš vieno šaltinio. Pažymos galėtų būti tik rekomendacinio pobūdžio, o sprendimus priimtų kiti.

 

A.A. Pavasario sesijoje atlikome strateginių įmonių įstatymo pakeitimus ir naujai apibrėžėme tvarką, kai teikiama informacija apie investuotojus pagal nacionalinio saugumo kriterijus. Sprendimus darys nebe VSD, o  komisija, kur VSD bus tik vienas iš informacijos teikėjų. VSD šiek tiek pastūmiama į šoną, bet tai nereiškia, kad jos informacija tampa nereikšminga. Bet VSD negalės visko nulemti, kaip anksčiau.

 

A.Ma. Pažymos ir tada buvo rekomendacinio pobūdžio, nes sprendimą priėmė Privatizacijos komisija, Turto fondo vadovybė arba pati Vyriausybė. Vyriausybės priimti sprendimai išsiplovė, nes buvo kolegialūs. Ir mes matome, kodėl su tomis bylomis, dėl „Alitos“ direktoriaus taip išėjo. Esmė yra ne pažymos, o sistema. Tegu būna kokią norite pažyma, bet jeigu jai neduosite kojų ir nepaveiksite atitinkamai, tai nieko nebus. Tie patys tarnybos žmonės, kartu susipainiojo su politikais bei valstybės tarnautojais, darydami juodus darbelius. Ir politikai užsiprašė jiems naudingų pažymų.

 

V.M. Prisiminkime „Alitos“ istoriją. Ten pažymos rašytos pagal politikų norus.

 

A.M. Kurių atsakomybė iki šiol yra neįvertinta.

 

A.M. Panašiai buvo ir LEO Lt istorijoje su Vyriausybės patarėju Sauliumi Spiečiumi?

 

 A.Ma. Ir VSD tame procese dalyvavo. Dar vienas pavyzdis apie privatizavimą krovinių vežimo geležinkeliu. Jeigu 2K būtų įgyvendintas, tai  būtų mirtinas smūgis Klaipėdos uostui ir Lietuvos geležinkeliams. Pakenkta Lietuvai. Ir V. Pociūnas, tam pasipriešinęs, tapo kliuviniu. Jis buvo parašęs garsią pažymą apie 2K. 2006 metais, kilo skandalas, kai 2K siūlymus bandyta per Seimą prastumti, bet jiems nepavyko. O aš tada paklausiau, kodėl saugumiečiai, šiuo karštu momentu nedavė jokios pažymos? Atsakymas buvo labai paprastas – mes tuo metu neturėjome darbuotojų, specialistų šitam reikalui. Bet kas tai yra? Išsisukinėjimas. O, jeigu šitie pareigūnai žinotų, kad rašydami tokias pažymas, turės atsakyti, viskas būtų kitaip. Pagalvotų prieš rašydami. Kitaip gali palikti darbą su „vilko bilietu“, be pensijų ir išeitinių pašalpų.

 

A.M. Jeigu žmogus, būdamas valdžioje, kuravo kokią nors sferą, jis  negali pagal įstatymus darbuotis kuruotos sferos institucijoje keletą metų. Kodėl tai netaikyta VSD pareigūnams, rašiusiems pažymas, nulėmusias laimėjo privatizavimą?

 

V.M. Mes kalbame apie nebaudžiamumą, kuris, deja, iki šiol yra Lietuvoje.

 

V.M. Tai yra esminis klausimas, bet būsimas sprendimas neaiškus. O ką daryti, jeigu pareigas užims ne pareigūnas, o jo žmona? Problemą reikia spręsti, bet į ją reikia žiūrėti kompleksiškai, kad užkirstumėme galimybę dalykams, kurie šiandien vyksta. 

 

 Kaip turėtų būti kontroliuojama VSD?

 

A.M. Minėjote planus kurti koordinavimo grupę žvalgybos klausimams, bet yra dar ir Valstybės Gynybos Taryba prie Prezidento institucijos.

 

A.A. Valstybės Gynybos Taryba, kuri priima svarbiausius sprendimus, privalėtų žvalgybos srityje turėti aptarnavimo grupę, kuri dirbtų nuolat. Tokio darbo iki šiol trūko. Tuos žmones skirs atitinkamos institucijos. Taip bus vykdoma bendra veikla.

 

A.M. O koordinatorius šios veiklos būtų Prezidentūroje?

 

R.J. Prie Gynimo Tarybos.

 

A.A.  Prezidentas skiria tokių tarnybų, kaip, sakykime, VSD, vadovus, nors jie ir tvirtinami Seime, vis dėl to daugiau atsakomybės tenka Prezidentui.

 

A.Ma.O kodėl negalima Gynimo Tarybos, kaip mes kažkada Prezidentui siūlėme, pervadinti į Nacionalinio Saugumo Tarybą. Kad aiškumas būtų. Nes šiandien Valstybės Gynybos Taryboje sprendžiami daugiau kariniai klausimai.

 

A.A. Šis siūlymas ir dabar svarstytas, bet tektų keisti Konstituciją.

 

A.M.  Kaip turėtų atrodyti kontrolė pačios VSD, kuri iki šiol buvo lyg ir pasiklydusi tarp Prezidento institucijos ir Seimo?

 

R.J. Kasdieninės kontrolės joks parlamentaras, jokiu būdu nesugebės vykdyti. Netgi pats stipriausias pasaulio Parlamentas – JAV Kongresas, turėdamas labai stiprų, specialų Žvalgybos Kontrolės Komitetą, paprastai atlieką tyrimą tik tada, kai iškyla skandalingi, sudėtingi dalykai. Amerikoje yra kitokia sistema ir kasdieninę kontrolę ten atlieka generaliniai inspektoriai prie kiekvienos tarnybos. Jų gal keliolika yra.  Inspektoriumi yra skiriamas nieko bendro su tarnybos direktoriumi neturintis žmogus ir jį skiria Prezidentas. Skiria ir generalinį inspektorių, prie CŽV.

 

A.M. O Europos valstybėse?

 

R.J. Europos valstybėse, kaip ir pas mus, kontrolės nebuvo, kol nekilo skandalai. Didžiojoje Britanijoje tai įvyko prieš 15 – 16 metų, o Norvegijoje bei Švedijoje tik prieš keletą metų. Anksčiau ir ten tarnybos dirbo pasitikėjimo pagrindu ir  turėjo visišką laisvę. Žinoma, buvo rėmai tam tikri, bet į jų darbo vidų niekas nesikišo. Kol vienas žmogus nepasiskundė Europos Žmogaus Teisių teismui, ir Europa pasakė, kad taip būti negali. Teko keisti įstatymus. Šiandien pavyzdžiui švedai turi specialų ombudsmeną, kuriam yra suteiktos galimybės žinoti viską, ką reikia.

 

A.M. Ką reiškia: žinoti viską, ką reikia?

 

R.J. Europoje nėra praktikos, kad parlamentarai gautų visą informaciją. Ir ombudsmenas yra žmogus paskirtas Parlamento, bet ne parlamento narys. O Amerikoje parlamentinė kontrolė yra tokia, kad jie gali eiti net iki agentų.

 

A.M. Tai čia Amerikoje. Pas mus, matyt, turėtų būti europinės tradicijos.

 

R.J. Europoje tokios praktikos nėra, bet visame demokratiniame užsienyje veikia toks principas:  „need to know“, t.y. žinoti tik tai, ką būtina žinoti.

 

A.M. O, jeigu pareigūnas, atėjęs į Jūsų komitetą meluoja ar kitaip netinkmai elgiasi? Ar šiandien, priėmus atitinkamas pataisas, meluojantis pareigūnas gali netekti darbo, o buvęs, kad ir aukščiausiojo rango pareigūnas susidurti su baudžiamąja atsakomybe?

 

V.M. Yra viena problema. O jeigu pareigūnas raštu pasižadėjo neatskleisti valstybinės paslapties 20 metų.  Po penkerių metų jį išsikviečia Seimo komitetas kitos kadencijos ir klausia, kaip ten buvo? Čia viskas juridiškai nėra sudėliota. Jeigu jis pasakys tiesą Komitetui, pažeis savo pažadą. Jeigu nepasakys, gresia baudžiamoji atsakomybė.

 

A.M. O kokia yra opozicijos politikų atsakomybė ir santykis su tuo, kad informacija, kuri gauta Seimo komitete, nebūtų panaudota politiniams žaidimams? Vis dėlto, turi egzistuoti ir parlamentinė kontrolė, kurią vykdo ir valdžios, ir opozicijos politikai.

 

V.M. Parlamento institucija, atsakinga už parlamentinę kontrolę, turėtų būti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Aš sutikčiau, kad būtų griežta atranka į tą komitetą, kad ten nepatektų kokie žmonės, kurie tiesiai iš gatvės į Seimą pakliuvo.

 

R.J. Amerikoje į tą komitetą eina partijų lyderiai ir vadovaujantys asmenys.

 

V.M.Turėtų būti aiškiai sudėliota ir labai griežtai atsakomybė Seimo narių, kurie su ta informacija dirba, nors kartais sakoma, kad negalima Seimo nariais pasitikėti. Bet VSD pareigūnai irgi žmonės. Jie praeina tam tikrą atrankos sistemą ir mūsų visų atsakomybė yra didelė. Seimui gal ir nereikia žinoti agentų, išskyrus atskirus atvejus.

 

A.M. Kalbant apie pažymas, kurių Seimas reikalauja iš VSD, kaip tokia situacija būtų sprendžiama Europoje, kur pripažinote parlamento nariai visko negali žinoti?.

 

R.J. Pareigūnai, rengę tas VSD pažymas, vienu balsu teigė, kad ten nėra informacijos, kuri atskleistų šaltinius, kurią galima vadinti operatyvine informacija. Tai analitinės pažymos, kurias jų vadovaujami rašė.specialūs VSD analitiniai skyiai. Ten sudėliota viskas taip, kad tu negali atskirti, kokiu būdu ta informacija yra gauta.

 

A.A. Kalba eina ne apie pažymų  negavimą. Mes gauname informaciją ir įvairias  pažymas. Kalba eina apie buvusio parlamentinio tyrimo dokumentų nedavimą. Bet informacija mus pasiekia įvairi ir mes galime formuluoti užduotis. Savo iniciatyva žmonės iš įvairių struktūrų taip pat ateina ir suteikia mums su informaciją, reikalingą politiniams sprendimams priimti. Bet komitetas, pavyzdžiui, nežinojo struktūrinių, personalinių dalykų VSD.  Daug nežinojo, o nuo to priklauso užduočių formulavimas ir darbo rezultai. Turėti žvalgybinę, kontražvalgybinę informaciją Seimo komitetui yra būtina. Ir apie neskaidrų partijų finansavimą, ir nelegalius pinigus politikoje. Tai gali daryti įtaką politinei situacijai Lietuvoje, todėl ši informacija mums yra būtina.

 

V.M. Esmė yra ne pats tų pažymų nedavimas, o VSD  santykiai su Seimu. Niekas, juk Seimo komitete nenori žinoti agentų pavardžių ar kitos informacijos, kurios žinoti negalima. Niekas to ir neprašė. Bet požiūris į Seimo komitetą atsiskleidė, kai liudijo buvę VSD vadovai: Mečys Laurinkus ir Dainius Dabašinskas. Po M. Laurinkaus liudijimo norėjosi paklausti: „Ar Jūs dar Lietuvos valstybės institucijose dirbate?“.

 

A.M. Tai dėl šito požiūrio vėliau M. Laurinkui teko palikti ir ambasadoriaus vietą?

 

V.M. Čia ir yra esmė. Turi būti pasitikėjimas Seimo komitetu. Jeigu savaime būtų susiklostę normalūs santykiai su šia institucija, tai gal ir vėlesnių žingsnių nereikėtų.

 

 VSD ir žmogaus gyvenimo privatumas

A.M. O ką reikia padaryti, kad VSD būtų struktūra, ginanti ne tik valstybę, bet ir piliečius, nesikišanti į piliečių gyvenimą, nepasiduodanti verslo interesams? Juk labai svarbus dalykas yra žmogaus privatumas ir VSD nesikišimas į jo gyvenimą.

 

R.J. Žinoma, tačiau bijau, kad visuomenei per daug sudaroma nuomonė, kad VSD yra kažkoks pabaisų centras. Nors iš tikrųjų tai labai svarbi ir be galo reikalinga struktūra.

 

A.A. Turi būti radikaliai keičiama Operatyvinės veiklos kontrolė. Ir prokurorai ir teisėjai turėtų užimti aktyvią, o ne pasyvią poziciją, kaip yra dabar. Įstatymas leidžia Temidės sargams net reikalauti VSD tyrimo rezultatų. Juo labiau pratęsiant sankcijas. Teisėjai gali prašyti su tais rezultatais susipažinti, pažiūrėti, ar kontrolė buvo efektyvi. Deja, to nėra. Teisėjai, prokurorai turi teisę išgauti tą informaciją, kad sankcijos būtų pagrįstos. Deja, šioje vietoje vėl susiduriame, kad įstatymai rašyti patiems sau, kad jiems būtų ramiau gyventi. Atsiranda uždaras nekont

Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 9 plius 8 yra lygu