Konvencinis karas be lietuvių kalbos – dabarties atspindys ar ateities vizija?

Manau, kad nepasakysiu jokios naujienos, jei konstatuosiu, jog kiekviena valstybė, nuo mažiausios iki didžiausios, įvertina pavojus ir grėsmes nacionaliniam saugumui, su kuriomis susiduria ar gali susidurti.

Taip ir mes kas kelerius metus tiksliname nacionalinio saugumo strategiją, stengdamiesi atspindėti pasikeitusią situaciją pasaulyje ir mūsų regione. Juk niekas negali paneigti, kad Lietuvos veiksmai stiprinant energetinę nepriklausomybę iš esmės pakeitė (keičia) šios grėsmės lygį ir priklausomybę nuo Rusijos. Kita vertus, Rusijos veiksmai, griaunantys nusistovėjusią saugumo architektūrą, pasireiškę agresija Rytų Ukrainoje bei Krymo aneksija, puolamųjų pajėgumų telkimu prie Lietuvos sienų, daro įtaką mūsų valstybės saugumui.

Nenuostabu, kad tokie žodžiai gulė į dabartinės vyriausybės pasiūlytą Nacionalinio saugumo strategijos pakeitimo projektą. Juk pagaliau turime konstatuoti, kaip pasikeitė padėtis, ir neapsimesti, jog Rusijos karinė grėsmė nieko nereiškia. Reiškia ir labai daug. Nežinau, ar šalia įrašyti žodžiai, jog „Lietuvos Respublika nė vienos valstybės nelaiko savo priešu“, iš esmės ką nors keičia. Juk negalime atsiriboti nuo to, kad tokiais mus laiko Rusija ir visas jos suvalstybintas propagandinis aparatas, visa šios valstybės šiuolaikinė ideologija. Ir štai pirmą kartą po daugelio metų į pirmą grėsmių sąrašo vietą įrašoma Rusijos keliama konvencinė karinė grėsmė, jos pasirengimas ir valia panaudoti jėgą siekiant savo tikslų. Tai matėme ir Gruzijoje 2008 metais, ir Ukrainoje 2014-2015 metais, pagaliau stebime tai ir dabar.

Ši grėsmė sąraše pakeitė ekonominės bei energetinės nepriklausomybės ir nesaugios branduolinės energetikos plėtojimo regione grėsmes, kurios atsidūrė prioritetų sąrašo antroje pusėje. Žinoma, galima dėl to ginčytis, ar plėtojamo Astravo atominės elektrinės projekto keliama grėsmė neverta kitos vietos, tačiau faktas lieka faktu – ir sustiprėjusi karinė grėsmė, ir nesaugi kaimynystėje statoma atominė elektrinė yra jau mūsų realybės dalis. Mūsų pastangos neutralizuoti pastarąją grėsmę nedavė laukiamų rezultatų, ypač kai susidūrė su vidiniu pasipriešinimu plėtoti Japonijos siūlytą atominės elektrinės projektą. Pagaliau tai ir dabartinės vyriausybės negebėjimo imtis strateginių projektų atspindys.

Po ilgų apsimetinėjimo metų pateiktoje nacionalinio saugumo strategijoje siekis „plėtoti branduolinę energetiką“, kaip svarbus mūsų energetinio saugumo užtikrinimo elementas, yra pakeičiamas. Dabartinė vyriausybė „branduolinę energetiką skatins“ panašiai kaip atsinaujinančios energijos plėtojimą. Taip, visa kita kryptis – integracija į ES energetikos sistemą, priklausomybės nuo monopolinio išorės tiekėjo mažinimo ir panašūs saugikliai yra palikti. Tačiau ką reiškia „skatinimas“, pasidaro aišku tik žinant pastarųjų kelerių metų (ne)veikimą.

Vis dėlto negaliu nepaminėti, kad strategijoje atsirado tai, dėl ko dar prieš 2-7 metus buvo laužomos politinės ietys: kariuomenės komplektavimas mišriu principu iš profesionalų ir šauktinių, parengto rezervo didinimas, greito reagavimo kariuomenės vienetų išlaikymas reaguojant į ginkluotus incidentus taikos metu, informacinio saugumo užtikrinimas teisinėmis priemonėmis užkertant kelią karo propagandai ir kitomis priemonėmis didinant visuomenės atsparumą informacinėms grėsmėms.

Jei su Rusija anksčiau buvo tikėtasi plėtoti ryšius, kurie pagrįsti „tarpusavio pasitikėjimu“, tai dabar jie transformavosi į „gerų kaimyninių santykių palaikymą“, tikintis nediskriminacijos ir pagarbos tarptautinei teisei, kur kliūtis yra Rusijos agresyvūs veiksmai ir šiurkštūs tarptautinės teisės pažeidimai. Pagaliau ir Lenkija atsidūrė šalia Latvijos bei Estijos kaip strateginė partnerė. Tai gražus linktelėjimas Lenkijos pusėn, tačiau... Reikia dar nemažai padaryti, kad santykių dinamika neatsispindėtų tik pilnuose lietuvių krepšiuose Suvalkų parduotuvėse, bet ir pasitikėjimo ir bendrystės suvokime.

Ir vis dėlto neapleidžia mintis, kad valdantieji politikai į nacionalinio saugumo strategiją įrašė ir tai, kam patys prieštarauja. Vienoje vietoje puikuojasi žodžiai apie grįžtamosios emigracijos skatinimą, kaip stiprins neteisėtos migracijos prevenciją ir kontrolę, ir kartu skelbiama, kad „rems ES migracijos ir prieglobsčio politiką“ saugodama ES vienybę ir stabilumą. Ar tai reiškia, jog vienos partijos lyderis, besireklamuojantis kaip kovos su į Lietuvą besiveržiančiais tūkstančiais migrantų, jau tiesiog nelabai žino, kokioje koalicijoje, su kuo, ir vardan ko dar yra valdžioje?

Iš nacionalinio saugumo prioritetinių interesų išnyksta „tautinis ir kultūrinis savitumas“, o iš nacionalinio saugumo uždavinių – „lietuvių kalbos saugojimas ir puoselėjimas“. Kaip čia reikia suprasti? Bet jeigu rimtai, tai nacionalinio saugumo strategijos pakeitimai atspindi ir realią situaciją, ir nepalankiai Lietuvai besiklostančią Rusijos karinę kaimynystę, ir būsimas Lietuvos pastangas atsispirti globaliems pokyčiams, ir dabartinės vyriausybės blaškymąsi, ir nesugebėjimą matyti perspektyvos vienu metu sukiojant valstybės vairą bei spaudžiant stabdžius.

www.delfi.lt, 2016-05-01

Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 2 plius 9 yra lygu