1941. Didžiausias melas nori tylos.

Ir vėl apie trėmimus... Ne, ne apie išvykimą į Airiją ar Angliją, nors tūlas darbo emigrantas tai vadina tremtimi. Apie tą tremtį, kai tavęs niekas neklausia, patogesnių vietų vagone nesiūlo, apsirengti neleidžia ir net tavo lagaminus iškrausto bei konfiskuoja. Apie tą, kuri visam laikui išskyrė šeimas ir nesujungė jų Skype. Ši tremtis, garsiai persiritusi per Lietuvą prieš 75 metus, atvėrė mūsų piliečiams pragarą žemėje, nes jie negalėjo apsaugoti savo valstybės. Žinoma, kai kam kils pagunda palyginti pragarus. Juk viena pekla buvo su krematoriumų karščiu, o kita – su lediniais tundros gniaužtais. Kuri „geresnė“? Su išbarstytais pelenais ar amžino įšalo žemėje įšalusiais kūnais?
 
1941 m. birželio trėmimų metu po pirmo šoko neatitokę žmonės per taip vadinamą „sanitarinį patikrinimą“ buvo išskirstyti į A ir B vagonus. Policininkai, mokytojai, gydytojai, ūkininkai, politikai, kunigai, inžinieriai – į lagerius su barakais, o jų šeimos su mažais vaikais – į tremtį, kur dar turėjo išmokti pasistatyti jurtas ar žemines. Lietuvių karininkai – į sušaudytų lenkų karininkų nugulėtus barakus.
 
„...Jo kūnas sušalo į ledą. Žiemą jį užpustė, todėl gulėjo po storu sniego sluoksniu... Laidojamas tėvas buvo lede“, „kai kurie kaliniai alkį malšindavo sūdytu vandeniu, nuo kurio baisiai ištino“, „kai mirė Gamzienė, pas ją po rūbais, ant krūtinės, buvo likęs nedidelis duonos gabalėlis. Traukiant mirusiąją nuo narų, vienas žmogus jį pastebėjo, išsitraukė duoną ir, skubiai apibraukęs ūtėles, ją čia pat suvalgė“, „visi mirę kaliniai iš ligoninės dviejų sanitarų nešami neštuvais į morgą... Laidojami kaimo kapinėse: be karstų, po keletą vienoje duobėje... Užpilami 20 % kalkių tirpalu“, „pradėjo plisti dizenterija ir maliarija... Išgulė pusė žmonių... Mirė daug mažų vaikų. Beveik kasdien ką nors laidojom...“. Tokius prisiminimus galima tęsti ir tęsti. Ir tai dar nebuvo pačios baisiausios eilutės.
 
Baisiausius gyvenimo puslapius tyliai, daugeliui dešimtmečių užvertė 1941 m. birželio trėmimų aukos, kurios į amžinojo įšalo žemę Jakutijoje ar Altajaus stepes pateko su 5124 vaikais. Išsaugoti savo vaikus buvo sunkiausia. Nepaisant visų tėvų pastangų, mirtys jų neaplenkė. „Kai Trofimovske būdavo pirmosios bado žiemos, o tokios baisios žiemos buvo dvi, labai mirė vaikai nuo vienų iki septynerių metų amžiaus. Pagal statistiką Trofimovske buvo 74 tokio amžiaus vaikai. Tai liko maždaug dešimt gyvų“, - prisimena Aldona Grigalavičiūtė-Šimkienė. Nepakeliamas darbas, alkis, šaltis ir ligos mirtį artindavo vis greičiau. Tėvai laidojo savo vaikus, o vaikai – tėvus.
 
17 464 okupuotų valstybių piliečiai 1941 m. birželio 14-18 d. išvežti iš Lietuvos: šalia lietuvių lageriuose ir tremtyje atsidūrė daugiau kaip 2500 lenkų, apie 2300 žydų... Į Lietuvą buvo lemta grįžti vos dešimtadaliui tuo metu išvežtų politinių kalinių ir pusei tremtinių. Likusieji daugiausia žuvo 1941-1943 metais. Ir tai buvo žudynių, netekčių, trėmimų pradžia. Ne pirmas ir ne paskutinis tautos pažeminimas, lydimas fizinio naikinimo ir dvasinio luošinimo.  
 
Kai dešimtis kartų didesnis teroras užgriuvo Lietuvą besibaigiant Hitlerio ir Stalino karui ir dar tęsėsi visą dešimtmetį, visi jau buvo pasiruošę. Kas – trauktis, kas – slėptis, kas – prisitaikyti, kas – kolaboruoti, kas – priešintis. Tačiau praėjus 75 metams bent trumpam pagalvokime apie tuos žmones, jų beprasmiškas mirtis, žmogiškumo paieškas „amžinojo įšalo žemėje“, paskui dešimtmečius lydėjusią užmarštį, nusikaltėlių tyčiojimąsi iš aukų, iš anksto kaip būsimos okupacijos kolaborantus pažymint dar negimusius vaikus ir tūkstančius jau gimusių vaikų. Ir dabar šis melas nori pripažinimo ir mūsų tylėjimo... Ar tikrai jau viską apie tai žinome?
 
1941 m. ištremta mokytoja T. Mikutavičienė su Sujetichos gyvenvietės lietuvių tremtinių vaikais (Taišeto r., Irkutsko sr.)
 
2016-06-07

Atgal



Komentarai:

Autorius: algis, Parašė: 2016-06-08
galima sakyti ,kodel Rusijai visada nesiseka,jie pyksta ant viso pasaulio,gina blogi,zuva del jo ,nes dar nei viena ju karta neprisipažino neprijeme atjautos del milijonu nekaltai nuzudytu,istremtu zmoniu savu ir svetimu.Juos grauzia sazine,bet baime didesne,todel ir vel nekalti tampa uz juos kaltais

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 3 plius 9 yra lygu