Kur veda estai, arba statistika saviplakai

Nerašysiu apie dabartinės vyriausybės neveiksnumą reformuojant valdymą ar apie valdininkų darbo efektyvumą (niekas, manau, ir nesiginčys, kad yra kur tobulėti, dalies funkcijų galima atsisakyti ir pan.), tačiau stebėdamas žiniasklaidoje kylančią diskusiją ir pateikiamus ne visai tikslius skaičius apie Estiją (ir Lietuvą) nesusilaikau nuo komentaro.

Ir turiu pasakyti, kad ne visai tikslios informacijos yra ne tik žymių ekonomistų komentaruose, bet ir tyrimus darančio Laisvosios rinkos instituto publikacijose.

Juk rašant, kad valstybės tarnyba ir biurokratai „suryja“ beveik vieną milijardą eurų, o sumažinus biurokratų – sutaupytume tą milijardą, reikia pažiūrėti, kas įtraukta į šį skaičių. Pagaliau, keliamas klausimas turi būti ne kiek sumažinsime, o pirmiausia – kokių paslaugų mums nebereikia, kur galima daugiau investuoti į elektroninę valdžią bei atsisakyti valdininkų ir t.t. Pavyzdžiui, ar reikia STT, teismų, prokuratūros, valstybės kontrolės? Ar reikia, kad prokurorai bylas ištirtų greičiau ar lėčiau, ar STT turėtų pagauti daugiau kyšininkų ar mažiau? Keisti klausimai? Bet norint kažką sutaupyti ar valdymą padaryti efektyvesniu reikia pirmiausia suprasti, ką ir kur reikia keisti. Juk į tą patį algų milijardą įrašytų ugniagesių, policininkų ar muitininkų niekas nenorėtų atsisakyti. Na, gerai, kai kas gal ir norėtų, kad policininkų ar muitininkų nebūtų. Tačiau čia jau vadovaukimės visuomenės intereso principu.

Pradėjus vardinti, ko negalime atsisakyti, iš milijardo atimame apie 500 mln. eurų, skiriamų teismų ir teisėsaugos, VSD ir priešgaisrinės apsaugos, muitinės bei saugumo ir dar daugelio teisėsaugos institucijų darbuotojų algoms (net jei žinome jų darbo trūkumus, mums vis tiek reikia šių institucijų).

Taip pat negalime neskirti 163 mln. eur, kurie tenka gynybos sektoriaus algų finansavimui. Taigi 5,5 proc. Lietuvos išlaidų tenka viešojo saugumo, viešosios tvarkos ir krašto apsaugos algoms. Kas gi lieka? Ministerijos ir joms pavaldžių įstaigos – su apie 300 mln. eurų metiniu atlyginimų biudžetu arba daugiau kaip 2 proc. iš bendro 12, 581 milijardo eurų išlaidų biudžeto.

Spėju, kad daugelis tai ir turėjo galvoje. Štai ji, biurokratija, ir demaskuota... Bet iš pradžių palyginkime su estais. Tiesa, naudosiu pačių estų skelbiamą statistiką apie jų valstybės tarnybą, o ne mūsų garbių žurnalistų ar ekonomistų lenteles.

Išties estai per pastaruosius dvejus metus valstybės tarnybą mažino po 2 proc. Tik čia toks vienas gražus statistinis niuansas – mažino valstybės tarnyboje dirbančių valdininkų skaičių ir pervedinėjo juos į „darbą pagal sutartis“. Tad bendras skaičius keitėsi labai nedaug.

2014 metais Estijoje valstybės tarnyboje buvo 29 361 žmonių, Lietuvoje (2016 m.) – 53 560 (59000 etatų), Latvijoje (2015 m.) – 61 200. Tarp valstybės tarnyboje dirbančiųjų – Estijoje 20 510 valdininkai, o Lietuvoje – 27 633 karjeros valstybės tarnautojai. Estijoje – dar yra 8851 ne karjeros valstybės tarnautojai, Lietuvoje tokių – 19 715.

Natūralu, tačiau ir estai į dirbančiųjų valstybės tarnyboje skaičių įtraukė apie 9500 dirbančių teisėsaugoje, gynyboje ar kalėjimuose. Lietuvoje atitinkamai yra 21 545 statutiniai pareigūnai (iš jų – 5500 statutiniai valstybės tarnautojai). Sakote, galai nesueina, nes mūsų žiniasklaidoje dabar skelbiama, jog estai valdininkų turi 4-5 kartus mažiau?

Tačiau pačių estų duomenys tai paneigia. Štai net Talino savivaldybė turi daugiau darbuotojų negu gerokai didesnis Vilniaus miestas. O juk savivaldybėse dirba labai didelė valdininkų dalis. Be to, ir mes, ir estai nesiginčijame, kad reikia teismų, policijos, saugumo ir dar keliolikos teisėsaugos institucijų, kuriuos statistikoje įrašome prie valstybės tarnybos. Nekeliu klausimo, ar tenkina jų darbas, tačiau dažnas, susidūręs su nusikaltėliais, norėtų, kad pareigūnų būtų daugiau ir nusikaltėliai kalėjimuose būtų patikimai prižiūrimi.

Bet grįžkime prie „grynosios biurokratijos“: ministerijų ir joms pavaldžių įstaigų. 2015 metais Estijos (1,32 mln. gyventojų) ministerijose dirbo – 2704 žmonės, Lietuvos (2,9 mln. gyventojų) ministerijose – apie 4000 (neradau iki vieneto tikslesnių skaičių), Latvijos (2 mln. gyventojų) ministerijose – 2860 valstybės tarnautojų ir dirbančiųjų pagal darbo sutartis. Jei Lietuvoje ministerijose dirbo apie 4000 (viešai ir prieinamai paskelbti pusės ministerijų darbuotojų skaičiai) su apie 70 mln. eurų biudžetu algoms, tai dar tris kartus daugiau dirbo ministerijoms pavaldžiose biudžetinėse įstaigose.

Dabar pasiruoškime apkarpyti biurokratijos apetitus atsakydami į klausimą, kokių paslaugų, kokio valdžios aparato dalies nenorime finansuoti? Susidūrę su žemės tarnyba ar statybų inspekcija pasakytų, kad be jų būtų daug lengviau. Galbūt, nesiginčysiu. Tačiau kai pradedi vardinti ministerijoms pavaldžių tarnybų funkcijas, kai kurie iš mūsų net pasigenda jų stiprinimo, ypač kai kalbame apie kontroliuojančias maisto kokybę ar saugančias gamtą.

Net archyvuose ieškodami dingusių dokumentų galvojame, kad dirbančiųjų skaičius yra taip optimizuotas, kad nėra kam dirbti. Tačiau tai nereiškia, kad nėra kur tobulėti ar atsisakyti kažkokių paslaugų finansavimo iš valstybės biudžeto. Tik tai daryti reikia be saviplakos komplekso, kad neva kitur viskas geriau, o Lietuvoje – blogiausia. Juk siūlant reformas reikia numatyti ir kas bus pasiekta, kiek potencialiai bus sutaupyta ir kaip pasikeis dėl to valstybės valdymas.

Štai susisiekimo ministerija – su 146 darbuotojais, turinti 5 departamentus ir 7 savarankiškus skyrius. Ministro valdymo sričiai priskirtos ir 22 įmonės, įstaigos bei bendrovės: geležinkeliai, paštas, ryšių reguliavimo tarnyba, civilinės aviacijos administracija ir t.t. Gal tikrai ko nors galima atsisakyti. Geležinkelius reikia prižiūrėti ir, matyt, aviacijos saugumą reikia užtikrinti. Bet gal nereikia kelių transporto skyriaus, kai yra kelių direkcija ir kelių transporto inspekcija?

Jei Užsienio reikalų ministerijoje yra 850 darbuotojų, gal reikėtų sumažinti diplomatų, konsulų skaičių kitose valstybėse?

Tokius klausimus galima kelti be galo be krašto, bet atsakymai ne visada bus mažinimo naudai. Pirmiausia reikia susivokti, ar iš tikrųjų vykdomos funkcijos aktualios, ar dubliuojasi, ar teisės aktų rengimą palikus pačioms valstybinėms įmonėms ar tarnyboms mes gausime skaidresnį valdymą, ar negalima valstybinių įmonių valdymo iš tiesų koncentruoti ar kaip kitaip efektyvinti, ar valstybės tarnybos priežiūra (pradedant nuo atrankos, kuri kelia daug klausimų, ir baigiant informacijos apie valdininkų skaičių atskirose žinybose viešo pateikimo) yra tinkama ir t.t.

Aritmetika apie „atimkime 10 ar daugiau procentų“ šioje vietoje tinka tik matematikos egzaminui, bet ne valstybės valdymui.

Sakot, estai kuria super ministeriją vietoje visų ministerijų, kurioje dirbs mažiau darbuotojų? Bet mes jau turėjome super vyriausybę, kai prie vyriausybės buvo prikabinta dešimtys tarnybų ar departamentų be deramos veiklos priežiūros.

Sakysite, kad tai ne tas pas. Galbūt. Visuomenėje keliami klausimai dėl biurokratijos, valdininkų arogancijos, korupcijos ir neefektyvumo turi itin daug pagrindo ir visada kelia nepasitenkinimo bangas. Dažniausiai – pagrįstas. Tik neapgaudinėkime savęs – aiškiai matykime, kiek galima sutaupyti suspaudžiant valstybės tarnybą, įvedant naujus (ir veikiančius) elektroninės valdžios elementus, efektyvinant valstybės įmonių ir įvairių tarnybų valdymą ir pan. Tai nebus šimtai milijonų eurų, bet tai gali būti kelios dešimtys milijonų eurų. Ir tokie pinigai ne mažiau svarbūs, jei nuo to gerės valdymo kokybė. Bet net ir tam reikia politinės valios.

2016-07-08

Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 8 plius 3 yra lygu