Kokios policijos norime, kai turime 2000 žmogžudžių?

Prasidėjus diskusijoms apie tai, ar mums reikia ar nereikia „universalaus policininko“, kuris ir įvykio vietos pirminę apžiūrą sugebėtų padaryti, ir elementarius parodymus surinktų, ir įsisiautėjusį smurtautoją sutramdytų, ir suteiktų pirmąją pagalbą nukentėjusiems, ir naudotųsi elektroninėmis duomenų bazėmis, po ilgų apsižodžiavimų vis tiek lieka vienas paprastas klausimas – ko mes iš tikrųjų norime? Ar norime, kad policija išgydytų visas mūsų visuomenės piktžaizdes? Ji to negali, tai kas gali?
 
Atsivertus nusikaltimų statistiką, pirmiausia į akis krenta tai, kad mažėjant gyventojų skaičiui sumažėjo ir bendras fiksuotų nusikaltimų skaičius. Tačiau nežymiai padidėjo 100 tūkstančių gyventojų tenkančių nusikalstamų veikų skaičius – pastarąjį dešimtmetį svyruoja tarp 2300-2500, savo piką pasiekdamas 2013 metais – 2865 nusikaltimai minėtam gyventojų skaičiui (prisidėjo smurto artimoje aplinkoje fiksavimas ir pradedami ikiteisminiai tyrimai). Žinoma, tokie pliki skaičiai neatskleidžia to, kad per dešimtmetį sumažėjo sunkių ar labai sunkių nusikaltimų. Vien tik nužudymų sumažėjo dvigubai. Matyt, galėtume ir džiaugtis, bet panieka gyvybei vis dar yra giliai įsišaknijusi. Negalime pagal tai lygintis su vakarų valstybėmis, kuriose nužudymai fiksuojami kelis kartus rečiau. Tai lemia ne tik ilgai nekintantys socialiniai gyvenimo atskirtyje modeliai. Mėginimai tik pašalpomis sureguliuoti socialinės atskirties klausimus dažnai atveda prie paprasto modelio: „pašalpa-alkoholis-dūris peiliu-kalėjimas“. Ir rezultatas – kalėjimuose ir pataisos namuose turime nekintantį žudikų skaičių. 2015 m. buvome įkalinę 1866 žudikus, per metus atliko bausmę ir buvo paleisti – 113, bet dar 175 pradėjo bausmės atlikimą. Ketvirtadalis visų kalinčiųjų yra nuteisti už žmogžudystes! Dar įkalinta po tūkstantį plėšikų, vagių, narkotikų prekeivių, po pusę tūkstančio – sukčių, prievartautojų ir už sunkų sveikatos sutrikdymą. Kiekvienais metais tiriant įvairias nusikalstamas veikas tarp įtariamųjų atsiduria daugiau kaip vienas procentas Lietuvos gyventojų (tiesa, areštas pritaikomas tik kas dvidešimtam) ir dar tris kartus daugiau žmonių pajunta, ką reiškia tapti nusikaltimo aukomis. Policija, kovodama su nusikalstamumu, yra visuomenės pasitikėjimo reitingų viršūnėse, tačiau vieša paslaptis, kad tik 80 proc. mūsų bendrapiliečių linkę pranešti apie nusikaltimus. Kiti numoja ranka, praeina pro šalį, nenori turėti reikalų su teisėsauga ir pan. Pagaliau gimsta ir nauja nusikaltėlių karta – dešimtadalis įtariamųjų vis dar nepilnamečiai. Štai pastaraisiais metais dėl prekiavimo narkotikais demaskuoti 1804 įtariamieji ir tarp jų – 83 nepilnamečiai. Ne visos mokyklų bendruomenės linkusios bendradarbiauti su teisėsauga nustatant nepilnamečius prekiautojus narkotikais – blogas mokyklos šleifas gali atbaidyti kitų moksleivių tėvus ir „mokinio krepšelis“ sumažėtų kartu su moksleivių skaičiumi. O policijai vėliau belieka kovoti su tokio požiūrio pasekmėmis.
 
Policija nuolat bus visuomenės ydų fiksuotoja, o idealus tikslas sukurti socialiai savarankišką, vieningą ir kartu stabilią visuomenę gali būti toks tolimas kaip Utopijos sala. Daugiau kaip 40 proc. nustatytų nusikaltimus padariusių įtariamųjų yra bedarbiai arba nedirbantys, trečdalis būna neblaivūs. Jei bus užtikrintos tinkamos sąlygos ekonomikai augti siekiant užtikrinti aukštesnį piliečių gyvenimo lygį, kažkiek mažės pavojaus veiksniai dėl netolygios socialinės ir ekonominės raidos, mažės gyvenimo lygio skirtumai tarp įvairių socialinių grupių, kažkiek tai pakeis (tikrai lėčiau, negu norėtume) ir gyvenimo įpročius bei mažiau bus to kriminalinio ekstremizmo. O kol kas šis kriminalinis ekstremizmas paliečia visus – ir jauną, ir seną. Beveik nemažėja nusikaltimai prieš vyresniojo amžiaus žmones: 2015 m. nukentėjo 1262 žmonės, sulaukę 80-ies ir daugiau metų, 3646 nusikaltimų aukos buvo sulaukę 65-79 metų. Vaikų iki 14 metų amžiaus nusikaltimų aukomis tapo 1152, tarp kurių buvo 102 iki 4-ių metų amžiaus. Smurto šeimoje atvejų taip pat nemažėja, nors ikiteisminių tyrimų pradedama vidutiniškai po 10 tūkst. kasmet. Štai 2014 metais užfiksuota 29 339 smurto atvejų, iš jų pradėta ikiteisminių tyrimų – 10 374, iš jų dėl nužudymų – 40. 2015 metais užfiksuota jau 38 510, iš jų pradėta ikiteisminių tyrimų – 10 703, iš jų nužudymų – 22. Septintadalis nusikaltimų susiję su smurtu šeimose! Dažniausiai smurto artimoje aplinkoje atvejus įvykdo nuo alkoholio apsvaigę asmenys. Net ir nemažėjantys bandymai (po tūkstantį kasmet) papirkti pareigūnus rodo visuomenės ydas, nepasitikėjimą ne tik pareigūnais, bet ir valstybės gebėjimais užkirsti tam kelią. Viešojo saugumo problemos tik signalizuoja apie mūsų visuomenės ligas ir būseną.
 
Taigi, kokio policininko ir kokios policijos norime? Kaip žinia, policijos misija yra „formuoti saugią aplinką ir vykdyti nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų tyrimą, užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą“. Užtikrinant viešąjį saugumą, dar turi saugoti ir gerbti asmens teises ir laisves. Misija ne iš lengvųjų, ypač kai susiduri su įžūliai ir akiplėšiškai įstatymų nepaisančiais asmenimis. Visuomenė, deleguodama šią misiją policijos pareigūnui ir tikėdamasi jos vykdymo, vis dar vengia pati sau užduoti pagrindinį klausimą – kiek yra pasiruošusi skirti lėšų šios misijos realizavimui? Juk policininkas turi būti aprūpintas ne tik laužtuvu ir kirviu, bet ir ginklais, specialiomis priemonėmis, transportu, kompiuteriais. Dar visu tuo moka naudotis ir yra gerai įvaldęs savigynos priemones. Skiriami resursai ir jų naudojimas (tinkamas ar netinkamas) nubrėžia policijos galimybių ribas. Dar norime padidinti reagavimo į pagalbos prašymus veiksmingumą ir užtikrinti tinkamą policijos reagavimą į du ir daugiau įvykių vienu metu policijos komisariato prižiūrimoje teritorijoje, kad nebebūtų ilgų laukimo valandų įvykus kokiai banaliai vagystei.
 
Ką turime dabar? Dabar policijoje dirba kiek daugiau negu 10 tūkst. žmonių. Daugiau kaip 2000 pareigybių neužimta, nes reikia mokėti atlyginimus likusiems pareigūnams. Jų darbo užmokesčiui skiriame per metus 130 mln. eurų. Daug tai ar mažai? Po vieną tūkstantį eurų kiekvienai realiai užimtai pareigybei. Jei būtų užpildytos visos pareigybės, kiekvienam pareigūnui skiriamų lėšų sumažėtų ketvirtadaliu. Norint keisti esamą padėtį ir keliant esamų eilinių pareigūnų atlyginimą – reikėtų mažiausiai 20 mln. eurų kasmet per artimiausius dvejus metus. Ar tai realu, kai pažadus žadama įgyvendinti tik atsitikus kokiam nors tragiškam įvykiui? O juk kriminalinio ekstremizmo suvaržymui reikia ne tik pinigų. Saugi kaimynystė priklauso ir nuo žmonių įsitraukimo į saugios aplinkos formavimą. Tačiau ir čia visko negali sukrauti bendruomenėms. Nepakanka ir bendro politikų supratimo, kad negydant ir nekeičiant socialinėje atskirtyje esančių gyvenimo modelio, kova su pasekmėmis bus nuolatinė. Be nugalėtojų. Juk grėsmių pasaulis yra įvairialypis. Niekas negali prognozuoti, kada dėl nestabilios situacijos su ES šalimis besiribojančiuose regionuose, dėl plintančio smurto ir terorizmo tos grėsmės peržengs ir mūsų valstybės sienas. Ir viskas pasikeis. Ir kriminalinis ekstremizmas, gyvybės nepaisymas, smurtas bus tik reikalinga terpė naujam grėsmių pasauliui įsitvirtinti. Su „žaliaisiais žmogeliukais“ ar be jų.
 
2016-09-05

Atgal



Komentarai:

Autorius: Infinity, Parašė: 2017-04-23
“Without you, I would be lo81I&#822t;.&#s217;m your very own private JPS! An honor! Sorry I didn’t mention that little precipice back there…. oh well, you got over it.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 5 plius 3 yra lygu