Žvalgų diena

Kažkada prieš dvidešimt metų rinkdamas lietuviškos žvalgybos istorijos trupinius, pirmą kartą atsiverčiau pageltusius lapus su šiais žodžiais: „…tankiausiai nuo žvalgybos darbuotės priklauso tie ar kiti valstybės gyvenimo įvykiai ir jų kryptis (…). Kiekvienas supranta, kad jei gerai žinoti, kas aplink dedasi, žinoti priešą, tai lengviausia išvengti pavojų, su mažesnėm pajėgom galima nugalėti priešą. Mes esam valstybės akys ir ausys…”.
 
Žodžiai buvo parašyti 1920 metais vakarykščio studento Mikalojaus Lipčiaus, kuris vadovavo ką tik užgimusiai žvalgybai. Nuo tų laikų jau praėjo devyniasdešimt šešeri metai. Tuometinė žvalgyba pergyveno ir laikotarpį, kai buvo kaltinama būtais ir nebūtais nusižengimais. Pergyveno ir laiką, kai buvo paversta autoritetinės valdžios įrankiu. Bet nei vieni kaltintojai negalėjo pasakyti, kad mūsų žvalgybininkai ar kontržvalgybininkai buvo ne patriotai ar mažiau mylėjo savo jauną valstybę. Net slapčiausias sovietinės karinės žvalgybos padalinys GRU tuo metu Lietuvą vadino šalimi, kurioje dėl lietuviško saugumo aktyvumo neįmanoma vykdyti žvalgybinės veiklos.
 
Prieš žvalgybos ir saugumo darbuotojus buvo nukreiptas ne vienas teroro aktas. Būtent jie tapo pirmojo Europoje nacių teismo iniciatoriais. Lietuvos kontržvalgybos darbuotojai sulaikė 6000 antivalstybine veikla įtariamų žmonių, tarp kurių buvo ir apie 400 užsienio žvalgybų agentų. O žvalgai nacistinėje Vokietijoje turėjo išvystytą žvalgybos tinklą, kurio agentai teikė informaciją ir iš Berlyno, ir iš Karaliaučiaus. Ne tik žvalgybos darbuotojai tapo okupantų taikiniais. Pirmuosius Maskvoje nukankino tris karo žvalgybos pulkininkus P.Kirlį, J.Matusaitį ir K.Dulksnį, paskutinį valstybės saugumo direktorių A.Povilaitį. Sibire dingo ir pirmasis žvalgybos vadovas M.Lipčius…Nacistinės Vokietijos kalėjimuose 1942-1943 metais žuvo arba buvo sušaudyti mažiausiai penki Lietuvos žvalgybos agentai: Carl Zimmer, Merkel Heiz Hennig, Theodor Hertel, Josef Prczybilla ir Max Schneidereit..  
 
Ar šiais laikais yra politikų, kurie labai norėtų, kad saugumo ir žvalgybos taptų ne valstybės, o jų savanaudiškumo įrankiu? Manyčiau yra – vien tik, kiek pasirodo įvairių interpretacijų apie žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotojų tariamai kurpiamas “pažymas”, kurios naudojamos politiniams tikslams. Paprastai tokiu spaudimu pasižymintys politikai siekia, kad tarnybos jų bijotų, taptų neveiksnios, o jie galėtų iš televizoriaus ekrano, laikraščių ar interneto puslapių diktuoti joms sąlygas ir užduotis. Prieš šešerius metus Valstybės gynimo taryba, vadovaujama Prezidentės, ne tik apibrėžė, kaip turi vystytis žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybos, bet ir kaip bus kontroliuojamas jų vykdomų užduočių skyrimas ir vykdymas. Akivaizdu, kad daug kas buvo padaryta, kad žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybos atkovotų autoritetą visuomenėje. Ir pirmiausia –  darbais. Bet jie vertinami ne tik dėl nustatytų ir nuteistų Rusijos ar Baltarusijos žvalgyboms dirbusių agentų skaičiaus. Mūsų tarnybos dabar turi atsispirti ir informacinėms-dezinformacinėms atakoms, identifikuoti vis atsinaujinančius hibridinio karo metodus ir būdus, aiškinti visuomenei, su kokiomis grėsmėmis ji susiduria.
 
Užimdama deramą vietą Europos žvalgybų bendruomenėje, mūsų žvalgyba ir kontržvalgyba turėjo ir turi, kuo didžiuotis. Galima būtų pasigirti kontržvalgybiniu darbu, kuris keičia kur kas galingesnių Rytų kaimynų žvalgybinius įpročius. Taip, ne apie viską galima dabar rašyti ir skelbti. Kontržvalgybininkai dirba ne reklamai ir neparsidavinėja geltonųjų puslapių prodiuseriams kaip orumo netekę politikai, iš paskutiniųjų besistengiantys manipuliuoti dalies visuomenės nuomone.
 
Dabar dirbantys valstybės saugumą užtikrinančiose tarnybose neskaičiuoja darbo valandų. Kai kuriems šis darbas kainavo ir gyvybę. Atlikusieji savo pareigą susidurdavo ir su nusikalstamu niekinimu, ir abejingumu. Tokios liūdnos praeities dalimi buvo tapusi ir prieš dešimtmetį žuvusio plk. Pociūno istorija. Nuo tų laikų daug kas pasikeitė. Žvalgybos bendruomenėje viskas pagrįsta pasitikėjimu, kuris atsiranda per ilgesnį laiką. Pasitikėjimas tarp žvalgybos ir visuomenės, tarp saugumo tarnybų vadovų ir demokratiškai išrinktų politikų. Jei kas nors šiam pasitikėjimui mėgina pakenkti, galima visada paklausti, kieno interesams ar kieno naudai jis dirba?
 
O Sibiro platybėse prieš 75 metus dingusio žvalgybos vadovo žodžiai visada išliks aktualūs: „Tos prievolės yra labai sunkios. Čia visai neužtenka paviršutinio nustatyto pareigų ėjimo, bet reikia pasišventimo, tikro noro, mokėjimo, sąžiningumo. Kiekvienas žvalgybos bendradarbis nei sekundės neturi užmiršti, kokį atsakomingą darbą jis dirba, kokią garbingą pareigą valstybė jam yra teikus (…). Mes neprivalom žiūrėti nustatytų darbo valandų, bet dirbti kartu ir kiek reikalauja valstybės gerovė. Mes turim būt pavyzdžiu kitiems…”. Ir šią dieną dirbantiems tokį nelengvą darbą linkiu pasitikėjimo savimi ir ryžto bei ginti šalies interesus visomis priemonėmis, kurias suteikia mūsų demokratinė valstybė.

2016-10-27

Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 9 plius 9 yra lygu