Ar reikia istorinę atmintį reglamentuoti įstatymu?

Tikrai nepasakysiu, kaip įmanoma istorinę atmintį reglamentuoti įstatymu. Pirmiausia, ne viskas gali būti sutalpinta į įstatymą, tik kokie nors esminiai principai. Tačiau tie principai ir taip dažnai yra išblaškyti po įvairius teisės aktus. Pavyzdžiui, pagrindiniai dalykai yra Konstitucijoje, Nepriklausomybės deklaracijoje, Nepriklausomybės atkūrimo akte. Daugelis dalykų, kurie mums svarbūs, vienaip ar kitaip yra mūsų teisės dokumentai. Pavyzdžiui, priminsiu, kad 1949 metų partizanų deklaracija, paskelbta mūsų dokumentu, egzistuoja. Manau, visko net neįmanoma vienu kokiu nors aktu reglamentuoti, sutvarkyti. Tiesą sakant, ir didelės būtinybės nematau. Tačiau kalbėti apie istorinę atmintį, dalyvauti ją formuojant įvairiais būdais – nuo švietimo iki patriotinio ugdymo – svarbu. Mūsų istorija dažnai tampa Rusijos informacinio karo dalimi. Tačiau nemanau, jog specialus įstatymas viską surikiuotų taip, kad žmonės nustotų kelti klausimus, net jeigu jie yra neteisingi ar kvaili. Vis dėlto tokios teisės niekas nežada atimti, jokie įstatymai netrukdys demokratinei visuomenei kalbėti apie probleminius dalykus. Kartais ne visi supranta mūsų istorijos svarbiausius akcentus, tačiau turime apie tai kalbėti. Čia jau ne tiek įstatymo, kiek pačių politikų reikalas. Žvelgiant į politines diskusijas, niekam ne paslaptis, kad labai dažnai devalvuojama valstybė, jos pajėgumai, galimybės, o tai veikia dalies žmonių istorinės atminties vertinimą. Kiek teko kalbėtis su negatyviai nusiteikusiais emigrantais, jiems tai jau atrodo visiškai nebesvarbu, nebereikalinga, nes jų materialiniai lūkesčiai nebuvo patenkinti. Tačiau egzistuoja ir kita, pozityvioji dalis žmonių, kuriems tai yra svarbu. Svarbi valstybė, istorija, istorinė atmintis.

2017-09-28

Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 9 plius 5 yra lygu