Kalba, pasakyta V. Landsbergio 85-erių metų jubiliejaus proga

GYVENIMO SIMFONIJA NETURI PABAIGOS       

         Kiekvienas žmogus kuria savo gyvenimą, kurį kartais gali lyginti su kokiu nors muzikiniu kūriniu. Kartais kuria per visą gyvenimą taip ir nepažindami nė vienos natos, nesusimąstydami, ką sukūrė ir kaip jo gyvenimas nuskambės.Bet dabar aš noriu pakalbėti apie gyvenimo simfoniją, kuri buvo kuriama žmogaus, turėjusio ir turinčio svajonių. Jų ne vieną įgyvendinusio ir turėjusio įtakos mūsų dabarčiai bei turėsiančio įtakos ateičiai. Apie Vytauto Landsbergio gyvenimo simfoniją.

Istorija viską sustato į vietas. Lietuvių tauta, praradusi savo valstybę pusei amžiaus, pogrindyje turėjo saugoti savo istorinę atmintį. Ir tie pogrindžio archyvai buvo ir mūsų šeimose. Šeimose, kuriose buvo perduodamos vertybės, laivės siekis ir gyvenimo patirtis. T.y. mokėjimas svajoti ir kurti tai, kas tuo metu tavo tautai reikalinga. Vytauto Landsbergio šeimos šaknyse galime matyti gilų romantizmą, ir kuomet kalbame apie jo senelius,- šiuolaikinės lietuvių kalbos tėvą Jo­ną Jab­lons­kį ar draudžiamos lietuvių kalbos platintoją Gab­rie­lių Žem­kal­nį-Land­sber­gį. Tą patį romantišką atsidavimą matome, kai kalbame apie jo tėvą, pirmųjų Nepriklausomybės kovų savanorį, žymų architektą, kūrusį Lietuvoje bei Australijoje Vytautą Landsbergį-Žemkalnį (1893–1993). Šeimoje bu­vo in­te­lek­tu­a­lų romantikų kom­pa­ni­ja, kur buvo ben­drau­ja­ma ir su Pra­nu Ma­šio­tu, ir Lo­zo­rai­čiais, ir su Urb­šiais, ir Ba­liu Dva­rio­nu, dailininkais, dai­ni­nin­kais, ak­to­riais. Romantizmas ėjo greta su šeimoje ugdomais humanistiniais pagrindais. Ir čia galime prisiminti akių gydytoją, motiną Oną Jablonskytę-Landsbergienę (1894-1957), kuri buvo apdovanota Pasaulio teisuolio titulu už vaikų gydytojos Frumos Gurvičienės dukros Belos gelbėjimą. Kas gali paneigti, kad visa ši romantiška, humanistinė ir intelektuali atmosfera neturėjo įtakos ateities pasirinkimams.

Humanizmas neatsiejamas nuo meilės savo šaliai. Kapitonas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis tai galėjo parodyti ir mūšio lauke, ar patekęs į nelaisvę, kai visą savaitę badaudamas ėjo į išsvajotą laivę. Tokių pavyzdžių Landsbergių šeimoje buvo ne vienas. Pavyzdžiu buvo ir vyresnis brolis Gabrielius, kuris būdamas penkiolikmetis gimnazistas su draugais buvo įsteigęs pogrindinę jaunimo organizaciją, platino pogrindinį antinacinį laikraštėlį. Ir net, kaip prisimena V.Landsbergis, duodavo ir jaunesniąjam broliui iššauti iš kariško šautuvo. Jį suėmė 1944 metais kaip Reicho priešą, bet gyvybę išgelbėjo tėvas. Išgelbėjo, bet į Lietuvą sugrįžo tik po 15 metų.

Tėvas ir sūnus susitinka jau kitomis istorinėmis aplinkybėmis. Romantiškos sielos žmogus, V.Landsbergis-Žemkalnis ir pats svajojęs apie muziko karjerą ir pinigus investuodavęs į muzikos instrumentus, rado savo sūnų jau pradėjusį muzikologo karjerą. Nežinau, ar tuo  metu sūnus tėvui pasakojo apie savo pirmą dvikovą su Maskva. Tiesa, ta dvikova buvo prie šachmatų lentos. 18-ame Lietuvos vyrų šachmatų čempionate 1951 m. kovo mėn. dalyvavo ir trys didmeistriai iš Rusijos, tarp kurių buvo Tigranas Petrosianas. Čempionate debiutavęs Vytautas Landsbergis užėmė septintą vietą, bet sužaidė lygiosiomis prieš sunkiausiai įveikiamu vadintą, būsimą pasaulio čempioną T. Petrosianą. Po metų Lietuvos vyrų šachmatų čempionate dalinosi antrą trečią vietą su tą kartą nugalėtu Vladu Mikėnu, savo laiku laimėjusiu prieš garsius pasaulio čempionus A. Aliochiną. Šachmatininko įgūdžiai manyčiau padėjo gerokai vėliau, kuomet reikėjo sunkiausiomis Lietuvai akimirkomis, ieškoti nestandartinių ėjimų ir apskaičiuoti būsimas perspektyvas.

Iš tėvų ir senelių patirties ėjęs dvasinis romantizmas ir humanizmas jau buvo suradęs savo kelią per Vytauto  Landsbergio pradėtą muziko kūrybinį ir mokslinį-pedagoginį darbą. Jis jau buvo suradęs savo Čiurlionį. Visą gyvenimą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą tyrinėjęs ir grojęs V. Landsbergis sakė, kad šio menininko kūryba autentiška, nebanali, kartais žaisminga, stilizuota ir neišsemiama. Muzikologijoje gal ezopo kalbos buvo mažiausia, bet visi žinojo kas idelogiškai kontroliuojamoje sovietinėje visuomenėje gali būti tarp parašytų eilučių. Jei muzika sukuria ryšį tarp žmonių, tai muzikologas galėjo pasakyti kaip tai yra kūrėjo išreiškiama. V.Landsbergis yra pripažinęs, kad „Čiurlionis, tai yra jo darbai ir asmuo, įėjo į gyvenimą kaip viliojanti asmenybė, paskui - kaip vertybė ir pareiga ją rodyti, platinti, jos pagalba šį tą nuveikti. Kam? Lietuvai, jos garbei ir jos ateičiai“. Galima drąsiai teigti, kad Lietuvoje jau tuo metu nebuvo kito žmogaus, tiek daug padariusio, tiriant ir skatinant domėjimąsi M.K.Čiurlionio kūryba.

Laisvės ir nepriklausomybės idėjos niekur nebuvo dingusios ir nuolat įvairiais būdais buvo reiškiamas nepasitenkinimas esama padėtimi ir tautine priespauda. Tokių žmonių atrodė buvo nedaug, bet reikėjo žmonių, galinčių pajusti lietuviškose šeimose išsaugotą atmintį ir ją saugančių žmonių širdyse plevėsuojančias trispalves. Nuo poezijos iki muzikos, nuo sporto iki teatro – visur buvo surandomos galimybės ugdyti žmogišką savigarbą, patriotizmą ir stiprinti pasitikėjimą savimi. Reaguoti į įvykius buvo galima visaip. Štai prasidėjus sovietinei invazijai į Afganistaną,  jau 1980 metais V.Landsbergis atsakė savaip, eilėmis “Akmenistanas”:

“Išvykstu aš, mama, toli.

Tenai, gražioj šaly,

Galiu negražiai numirti

O gal, jeigu laimė lydės,

Vėl glausi mane prie širdies –

Beprotį ar beširdį.“

 

Ateiti į tautinio atgimimo Sąjūdį su tokiu bagažu galėjo ne kiekvienas. Mokslininkas, pedagogas ir čiurlionianos lyderis, sąlyginai kalbant „užvožia fortepijono dangtį“. Ir pradeda politiko kelią tuo metu, kai dar ne visi suprato, jog pagaliau ir į Lietuvą grįžta politika. Sovietinio režimo liberalizavimas pakėlė uždangą, bet nuleisti jos nebesugebėjo. Visuomenėje pripažinimą turintys ir autoretingi žmonės kėlė laisvės, demokratijos ir tautos atgimimo idėjas. Simboliniai žodžiai „tauta“, „Tėvynė“, „Lietuva“ staiga atgauna savo tikrąją prasmę ir viešumoje.

Tai turėjo didžiulę įtaką.  Dar iki Nepriklausomos valstybės atstatymo režimas buvo priverstas toleruoti valstybinę simboliką, pasmerkti Molotovo-Ribentropo pakto padarinius. Būsimiems mūsų politikams tuo metu buvo surašytos ir matyt į Maskvą nusiųstos personalinės charakteristikos. “Užsispyręs ir gudrus”- buvo parašyta apie Vytautą Landsbergį, kuris jau buvo išrinktas Sąjūdžio lyderiu. Jau tuo metu apie Landsbergį pradėti kurti mitai. Kai Maskvoje pasirodė pirmieji straipsniai apie Lietuvos sąjūdį, vieni Tarybos nariai buvo giriami, kiti kaltinami. Tai ko gero buvo pirmoji ataka, siekiant įtakoti Sąjūdžio tarybos pirmininko rinkimus. Nors ir anksčiau, ir vėliau (1990 m. sausio mėn.) V.Landsbergis ragino vertinti žmones, atsižvelgiant į jų nuveiktus darbus, o ne pagal formalią partinę priklausomybę, kvietė visus ugdyti didesnę toleranciją tarpasmeniniuose santykiuose, „nes kilniose pastangose atkurti žmoniškumą ir glūdi Sąjūdžio esmė“, jam skirta Maskvos propagandos ir dezinformacijos dozė buvo vis didinama.

Kaip prieš dvidešimt metų V.Landsbergis pats įvertino tą laikmetį: „Išmokome naudotis perestrojka, dėl kurios iš pradžių turėjome iliuzijų (...). Maskvos rankose tebebuvo visa politinė ir teisinė valdžia, kuri ten sprendė: duoti ar neduoti, atidėti ar pažiūrėti, kiek duoti. Darėsi aišku, kad nieko iš to neišeis, kad reikia siekti ne vien tik ekonominio, bet ir politinio savarankiškumo, visateisiškumo, o tai reiškė nepriklausomybės!“ Užsispyręs V.Landsbergis 1989 m. su Sąjūdžiu jau pradėjo ruošti Valstybės atkūrimo planą.

"Mes skrisime į Lietuvą"

Dar keturiolika sekundžių.

Ten Atlantas. Belanka

nekyla.

Well, Stasy.

Gal dar suspėtume stabdyti?

Nestabdysim.

 

Toks trumpas 1987 m. kūrinėlis atspindėjo ir vėlesnę perpektyvą. Nesustoti. Siekti atrodo neįmanomų dalykų ir pasiekti Lietuvą. Kai 1990 metais atėjo laikas apsispręsti ką rinkti į parlamento pirmininko postą, Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo juo išrinktas ir tai nulėmė tolimesnę įvykių raidą, nors dažnas tų įvykių amžininkas jautė, kad dirbti gali tekti ir trumpai, jei komunistinis režimas savo pavergtoje šalyje įves kokią nors agresyvesnę diktatūrą.

1990 m. kovo 11-ąją valstybės istoriniam tęstinumui įforminti reikėjo teisinio konstitucinio pagrindo, buvo atsiribota nuo primestos sovietinės jurisdikcijos ir jau tautos valia paskelbta Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Atstatant 1938 m. Lietuvos konstitucijos galiojimą ir atsižvelgiant į naujas istorines aplinkybes ją sustandžius ir priėmus Lietuvos Respublikos laikinąjį pagrindinį įstatymą, simboliškai atkuriamas buvęs Lietuvos istorinis-teisinis valstybingumas. Su aktu dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, deklaruotas Lietuvos valstybės vientisumas ir nedalomumas, akcentuojama ištikimybė tarptautinės teisės principams. Latvijos Liaudies fronto pirmininko pavaduotoja Sandra Kalnietė rašė, kad „su Landsbergio išrinkimu Lietuva pasiuntė pasauliui žinią, jog joje prasideda nauji laikai (...). Nepriklausomybės aukso šviesa jau liejosi per Lietuvą. Ar tuo metu kas nors susimąstė apie purvą, kuriuo Baltijai teks bristi? (...)“ Sprogimai, provokacijos, grasinimai, žudynės... „Gerai, kad tą kovo  11 d. vakarą negalvojome apie grėsmę. Buvo šventės akimirka. Nesėkmės, negailestingumas užsimiršta, o džiaugsmas visuomet lieka mums. Nuo Lietuvos nepriklausomybės akto prasidėjo sovietų imperijos griūtis“.

Laisvas pasaulis jau buvo supratęs, kad Lietuvos laisvė yra tik laiko klausimas. Lietuvai nebereikėjo įtikinėti pasaulio, kad turime teisę į nepriklausomą valstybę. Laisvam pasauliui buvo svarbu – kokiomis sąlygomis ir kada tai įvyks bei ką darys Kremliaus šeimininkai. Didžiosios Britanijos premjerė Margareth H.Thatcher, kuri dar 1967 m. balsavusi prieš susitarimą su Maskva, kad pastaroji Baltijos šalių auksu padengtų savo skolas, 1990 m. lapkritį Londone Landsbergiui patarė elgtis labai atsargiai: „Paraginau abi puses imtis derybų, nors aiškiai supratau, kad būtent laisvė yra galutinis Baltijos šalių tikslas“. Vakarų diplomatai užbarikaduotą Parlamento pastatą pravardžiavę „bunkeriu“, ne kartą vėliau rašė, jog suklydo.

Ginant Lietuvos interesus tarptautinėje arenoje V.Landsbergis buvo be konkurencijos pati ryškiausia figūra. Ir jau viena labiausiai mitologizuotų naujausios Lietuvos istorijos asmenybių. Vienų pagrįstai garbinamas, kaip Kovo 11-osios Lietuvos simbolis ir kūrėjas. Mažumos vertinamas, kaip jų gyvenimo lemiamų pokyčių kaltininkas. Bet neabejotinai to meto istorijoje yra rašomas šalia didžiausių Europos politikų, kurie lėmė pokyčius. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Rolanas Diuma (Roland Duma) 1991 m. rugpjūčio pabaigoje apsilankęs Lietuvoje prisiminė: „Pagaliau atvykome į parlamentą, laikinąją vyriausybės būstinę. Čia dirbo manęs laukiantis Vytautas Landsbergis, lietuvių išsilaisvinimo siela. (...) Pakilus laiptais mane pasitinka Vytautas Landsbergis. Jau buvau sustikęs šį besišypsantį, malonų, apkūnų vyrą iškilia kakta, kuris fotografus ir televizijų operatorius sveikindavo kaip ir Winstonas Churchillis karo metu ,- rodydamas simbolinį pergalės ženklą V.Landsbergis buvo populiarus. Jis Nepriklausomybės paskelbimo autorius.

Tauta susigrąžina savo valstybę. Ir visi valstybės kūrybos sunkumai gula ant jos pečių. Kažkada V. Landsbergis apibendrino, kad politika yra valstybės kūryba: kaip kad galima kurti muziką, galima kurti ir valstybę, dėlioti vienas kitą papildančius akordus, motyvus. Nes „laisvė – tai ne atsipalaidavimas, kad būtų patogiau miegoti, o ėjimas iš nelaisvės, kai kiekvienas žingsnis atskleidžia naujus horizontus“.

Ar kovo 11-oji jau istorija ir V.Landsbergis tos istorijos dalis? Be abejonės taip. Nes istorija nėra abejinga tokiems žodžiams, kaip garbė ir sąžinė, idealizmas ir pasiaukojimas. Jie leidžia mums pakilti virš dabarties ir lyg iš laiko perspektyvos įvertinti tai, kas buvo savo laiku pasiekta ne tik valios pastangomis. Šiuose mano pranešimo fragmentuose negalėjo išsitekti Vytauto Landsbergio, kaip 1990-1992 metais - Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo pirmininko, Lietuvos delegacijos deryboms su SSRS vadovo, kaip Baltijos valstybių Tarybos vieno vadovų veiklos apžvalga. Norvegų tautos Taikos premijos laureatas savo labdaringa veikla daugeliui vaikų įkvėpė geresnės ateities viltį, suteikė kūrybos galimybes. Kaip teko skaityti užsienio universitete pasakytoje jo kalboje: „mūsų tikėjimą, kad laimėsim ir šitą žmoniškumo kovą, stiprina prisiminimai apie vaikų laiškus, kurių gaudavom 1989-1991 metais. Vaikai rašė, kad jie viską supranta ir viską prisimins. Mano vienintelis noras yra, kad jie norėtų dainuoti“.

                   Ir pats V. Landsbergis atvėrė savo kitokios kūrybos galimybes. Nuo septintojo dešimtmečio dar ir kūręs eiles, parašęs daugiau nei 800 eilėraščių, iki šiol savo ironija, metaforomis, nutylėjimais ir eksperimentais, žodžius dėliodamas pagal ritmus ir muzikinius principus, varo į neviltį literatūrologus. Politikas pripažino: „jeigu pasiseka, poezija gali pasakyti daugiau“. Eilių ironija ir prasiveržiantis sarkazmas slepia susirūpinimas Lietuvos ateitimi. Neabejotinai dar daug neparašyta ir daug kas nepasakyta bei liko už kadro. Gyvenimo simfonija neturi pabaigos. 

2017-10-20


Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 5 plius 7 yra lygu