Nebijokite laisvės kovotojų tikėjimo, net jei neturite savojo...

Ginčai dėl to, kaip ir kokiais simboliais reikia įprasminti Lietuvos šimtmetį ir Laisvės kovas, turi daug paslėptų prasmių. Vyčio šalininkų manymu, šis simbolis ne tik atspindi valstybingumą, laisvės troškulį, bet ir reikalingas sostinėje kaip atsvara baltarusiškam pasakojimui apie „Vytovtą“ bei „baltarusišką“ Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Kita vertus, esama požiūrio, jog valstybiniai simboliai – seniena, kurią reikia padėti į lentyną ir toliau eiti moderniu keliu. Svarbiausia, kad nebūtų tų vaizdinių, kurie lydėjo Lietuvos laisvės kovotojus daugiau kaip du šimtmečius, – Vyčio ir kryžiaus. Nes tai nemodernu, gal net neatitinka estetikos supratimo. Todėl viską galima daryti tik pagal išganinguosius „motyvus“. Lyg ir „pagal laisvės kovų motyvus“, lyg ir pro šalį. Dažniausiai pro šalį, bet tai ir nėra svarbu. Reikia nebijoti savo valstybingumo simbolių, prisiminti, kad visi laisvės kovotojai buvo tikintys žmonės.

Ginčijantis dėl Lukiškių aikštės paminklo labiausiai pamiršti patys laisvės kovotojai, jie pamesti tarp tų „motyvų“. Adolfas Ramanauskas-Vanagas rašė: „Kad ateityje lietuvis galėtų susidaryti bent apytikrį vaizdą, kaip pliksermėgis jo brolis mylėjo tėvynę, už jos laisvę sunkiai kovojo ir garbingai mirė. Mūsų bendras pageidavimas, kad tada, kai Lietuva atgaus laisvę, kiekviename miestelyje toje vietoje, kuri buvo skirta partizanų lavonų niekinimui, būtų pastatytas kryžius ir paminklas, kuriame būtų parašyti tokie žodžiai, kokių partizanai nusipelnė.“

Daug kur iš tiesų stovi tokie paminklai. Miesteliuose, net kaimuose, laukuose... Bet ne sostinėje. Ar tikrai projekto autoriai ir jam raudoną kilimą tiesiantieji žino, kad okupantai labiausiai niekino Lietuvos valstybingumo simbolius? Šaudė, plėšė, sprogdino, degino juos... Kad partizanai net vieną apygardą pavadino Vyčio vardu? Juk laisvės kovotojai nebuvo bunkerių mėgėjai. Tai tik jų laikina slėptuvė, kartais virsdavusi kapu. Tie vanagai, sakalai ar ąžuolai labiau mylėjo gyvenimą ir laisvę...

Ar tokiu keliu eidami mes iš tikrųjų netiesiame kelio vanagaičių klausimams „pagal motyvus“? Nesvarbu, kad prasilenkia su istoriniais faktais ir atliepia tik istorinių analfabetų lūkesčius, juk jos klausimai „apie tamsiąsias puses“ yra pagal tariamus „rezistencijos motyvus“. Štai ir padaro Vanagaitė „atradimą“ prieš pat Kariuomenės dieną (tai tik sutapimas): „Kam įdomu, kad dalis „miško brolių“, 1944 metais išėjusių į miškus ir kovojusių su sovietais, jau turėjo karinės patirties? Ką tai reiškia? Rusų nuo 1941 metų vidurio iki 1944 metų vidurio Lietuvoje nebuvo, su vokiečiais lietuviai nekariavo, o „karinės patirties“ buvo galima įgyti tik šaudant žydus. Koks istorikas išdrįstų tuo pasidomėti?“

Galime toliau ginčytis su žmogumi, kuris nežino, kad dalyvauti Holokauste, vykdyti baudžiamąsias ar policines funkcijas nėra „karinė patirtis“. Bet Lietuvoje buvo 60 tūkst. šaulių (taip, mažiausiai dešimtadalį jų okupantai pirmaisiais metais išvežė arba nužudė), 5 tūkst. karininkų ir atsargos karininkų (mažiausiai penktadalis deportuoti į Sibirą, suimti ar nužudyti) bei maždaug 200 tūkst. kareivių, įgijusių patirties iki 1940 metų, taip pat per 1919–1920 metų Nepriklausomybės karą. Beje, ginkluotoje lietuvių rezistencijoje dalyvavo vyrai ir be jokios karinės patirties. Atsargos karininkas A. Ramanauskas-Vanagas savo prisiminimuose rašo, kaip buvo sunku vadovauti partizanams, kurie neturėjo karinės patirties, ėjo į mūšį nesilankstydami, stokojo manevro įgūdžių...

Ką daryti, kad liktų kuo mažiau istorinio analfabetizmo, o visuomenė būtų reiklesnė meninei formai (net Vyčio atveju)? Pirmiausia, turime paklausti savęs, kas padaryta, kad mūsų istoriniai tyrimai pasiektų kuo daugiau skaitytojų Vakaruose ir Rytuose? Anglų, rusų, prancūzų, vokiečių, pagaliau – lenkų kalbomis. Bijau, kad padaryta minimaliai, nekeliant kartelės aukštyn. Pasiūlymas versti istorikų knygas, laisvės kovotojų prisiminimus turi atsirasti tarp valstybės finansuojamų kultūros ir švietimo programų vertinimo kriterijų. Antra, reikia pagaliau atsikratyti baimių – nebijoti savo valstybingumo simbolių, prisiminti, kad visi laisvės kovotojai buvo tikintys žmonės. Nebijokite jų tikėjimo, net jei neturite savojo. Gal tada pradėsime bristi iš tos „pagal motyvus“ pelkės.

2017-12-02


Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 6 plius 5 yra lygu