Hibridinio melo trąšos

Senokai nerašiau komentarų. Ne todėl, kad nebuvo apie ką rašyti. Tiesiog kartais stengiesi jau įprastus dalykus įprasminti kitais būdais. Dabar gražioje bibliotekoje, nedidelei auditorijai, kalbu apie prieškario Lietuvos politinį elitą, jo pasikeitimus ir patirtus klystkelius. Apie paskutinės grėsmės akivaizdoje politikams išplatintą grėsmių vertinimą, su keistu žodynu, apie tai, ko tenka laukti: „gandų bauginimų skleidimo su tikslu pakirsti visuomenės pasitikėjimą vyriausybe ir savimi; panaudojimo įvairių įtakingesnių silpnabūdžių, vergų padermės individų, bailių ir avantiūristų arba gobšų“. Ne, tai ne 2018. Tai – 1940.

Kur knyga, duokite man knygą!,- šaukia gerokai garsiau, kiek neprigirdintis senolis. Matyt, jo nepalieka mintis apie tai, į kieno rankas gali patekti tai, kas jam yra svarbiausia ir turint beveik 90 metų. Tuo tarpu rašau linkėjimus Vakarei, kuriai dar tie visi metai prieš akis. Pačiam iš galvos dar neišeina vakarykštė diena. Ne, ne Sergejaus Jovaišos juokelis paskelbus slapto balsavimo rezultatus – „ar biuletenių nuotraukos pridedamos?“. Kas buvo vėliau. Aikštėje.

Šalta, žvarbu. Stovime, šildomės, kalbamės. „Aš toks piktas, kad net pasidariau plakatą“,- skelbia įrašas ant popieriaus lapo. Matyt turi būti juokinga. Bet iš tiesų - tai atspindys tos nuotaikos, kai net nežinai, ką pasakyti. Nežinai, kaip elgtis, kai tau meluoja. Kai meluoja į akis. Kai meluoja apie kitus. Meluoja ir to net nejaučia. Nes ne gėda. Priešingai. Moralizuoja nemeluojančius ir dar žinančius, jog politikoje melo kojos visada trumpos. Net jei palipi ant scenos ar į kokią aukštesnę tribūną. Gal kitiems kilo kitokios mintys, bet man - būtent tokios tame švilpimo gaudesyje.

Ar šiuo atveju galėčiau kalbėti apie hibridinį melą? Matyt taip. Ir visai ne apie kažkur rytuose įstrigusį režisierių Tuminą, kuris kaip iš vadovėlio pakartojo visas Rusijos brukamas informacinio karo klišes (paruoštukus arba „zagatovkes“). Palikime tai jo sąžinei ir pasaulio suvokimui. Kalbu apie tuos žmones, kurie savo gautus sidabrinius paverčia auksiniais balsais politikoje. Jiems tai gaunasi visai natūraliai ir teisėtai. Kaip sako, „juk jis turi teisę susipažinti su slapta informacija“. Lyg ši teisė yra kažkokia indulgencija ar importo-eksporto kvota su gražia pelno marža. Na įsivežė į Lietuvą (arba tiksliau Rusija leido išvežti į Lietuvą) hibridinių trašų per pastaruosius penkis metus už 835 milijonus dolerių. Juk ne vienas vežė. Pagaliau, paklausite, kas čia tokio, jei Lietuva pasaulyje tapo penkta didžiausia rusiškų trąšų importuotoja. Ai, čia tuo metu, kai buvo žudoma tūkstančiai ukrainiečių, liepsnojo Debalcevės katilas, buvo aneksuojamos svetimos teritorijos, o daugybė lietuvių būrėsi į ukrainiečių palaikymo grupes ir vaikščiojo į protesto akcijas? Visa tai juk vyko toli, už kokio tūkstančio kilometrų. Prekyba neturi dėl to nukentėti? Visi prekiauja kaip moka ir gali. Taigi, hibridinės trąšos tekėjo neišsenkamu upeliu. Jau kur konservatoriai, ten Rusija kalta, pasakys tūlas oponentas. O jūs pamėginkite patys apšliaužioti naudingus verslininkus, įkyrius fėesbėšnikus, išgryninti ofšorus, apšokti konkurentus, gauti pelno maržą krentant trąšų kainai... Čia jums ne po mitingus lakstyti! Ir kodėl vadinu „hibridinėmis trąšomis“?

O kaip vadinti pastovią melo koncentraciją, kuri didesnėmis proporcijomis keliauja ir iš rytų? Taip, kartu su trąšomis, kad ir kaip jas bevadintume. Sukurta priklausomybės grandinė. Čia nereikia turėti išskirtinių ateities numatymo savybių, kad suprastum kas bus toliau. Vis didinama melo dozė veikia kaip narkotikas. Jau matosi, net patys normaliausi žmonės sutrinka ir klausia: „ar paskelbtas melas, kartais nebus tiesa?, „ar tikrai jūs taip balsavot, kaip Pirmininkas sako?, „kodėl nesusitariate, vardan tos...?“ ir t.t. Sutrikusiai visuomenei gali įsiūlyti kokias nori „hibridines trąšas“, nes „visi vienodi“. Šitam įpakavimui tiks ir koks riebaluotas laikraštukas, nes jei prisiliesi ir išvyniosi, vis tiek susitepsi rankas. O juk prieš aštuonis dešimtmečius į klausimą „ko tenka laukti iš Rytų?“ buvo atsakyta gana paprastai: „viliojimo ir gundymo įvairiausiomis privilegijomis, gėrybėmis ir pažadais, su sąlyga, kad sugebėsime pastatyti patinkamą jiems vyriausybę...“. Tai jau istorija, o mes gyvename šiandien. Štai ką tik iškeliavo iki šiol plačiai visuomenei nežinomas pogrindžio spaustuvės "AB" įkūrėjas Vytautas Andziulis, kuris savo slaptoje ir KGB nesurastoje spaustuvėje išleido tūkstančius tikybos ir istorijos knygų. Rankomis pastatyta požeminė spaustuvė iki šiol palieka ypatingą įspūdį. Tokie laisvės signatarai, kaip V.Andziulis, tuomet laikė frontą prieš visą melo imperiją. Ir kai norėsite dabar nuleisti rankas susidūrę su melu trumpomis kojytėmis, pagalvokite ar tikrai jums sunkiau negu buvo jiems? Jei nežinote, tai pažiūrėkite į šią Sibiro lietuvių nuotrauką. Tie žmonės tikrai žinojo, kas yra įžūlus melas.

Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 2 plius 1 yra lygu