Prieš dvidešimt metų: žinoma ir nežinoma istorija

2011 sausio 10 d.

 

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas
Arvydas Anušauskas
 
Istorinės aplinkybės nulėmė, kad būtent Sausio 13-oji tapo riba, kuri pagimdė šiuolaikinės Lietuvos visuomenę. Bet tuo metu dažnas galėjo tik nuspėti kokius kalėjimus, kokias represijas nepriklausomybės šalininkams ruošė besiginanti imperija.
 
“Metel” planas. Jau 1989 m. pradžioje iš Maskvos buvo gauti aiškūs nurodymai - ruoštis veikti ypatingomis sąlygomis. Tų metų balandžio mėn. KGB Lietuvos skyriuje pirmą kartą paskelbti mokymai pagal “visišką kovinį parengimą”. Buvo numatyta derinti veiksmus su Vidaus reikalų ministerija pagal masinių neramumų slopinimo planą “Metel”.  Numatyti būdai kaip sulaikyti “ypatingai pavojingus” asmenis arba “antisovietinius elementus”. 1989 m. rugsėjo 29 d. LSSR KGB pirmininkas Eduardas Eismuntas pasiūlė į sulaikomų asmenų sąrašą įrašyti ir “antisocialistinių neformalių organizacijų lyderius bei aktyvistus, kurie pasisako už egzistuojančios valstybinės santvarkos pakeitimą, gali organizuoti ar įgyvendinti ekstremistines akcijas, tame tarpe prievartinio, grupinio pobūdžio”. Pagal iš anksto paruoštus sąrašus sulaikytieji asmenys turėjo būti gabenami į Lukiškių kalėjimą (Vilniuje), kur jiems turėjo būti pateiktos prokuroro sankcijos dėl kaltinimų. Kažkokių pokyčių KGB veikloje nebuvo numatyta- veiksmai daug kuo priminė 1940 metų įkalinimo pagal sąrašus, dokumentų sutvarkymo atgaline data scenarijų. Prisidengus mokymais buvo sukurtas ypatingų situacijų štabas, sudaryta operatyvinė tardymo grupė, detalizuotas planas “Metel”. Buvo parengta ir KGB operatyvinė grupė. Minėtuose mokymuose buvo išnagrinėti “galimi neramumai aerouoste, televizijos centre” ir pan. 1989 m. rugsėjo mėn. planas buvo paruoštas. Realizavimui pritrūko vienintelio dalyko vietinės komunistų partijos sekretorių vizos. Tai galėjo padėti išspręsti LKP skilimas. Bet M.Burokevičiaus LKP-TSKP atplaiša negalėjo atstoti buvusio monolito, bet iš karto ėmėsi padėties destabilizavimo akcijų organizavimo.
 
Pirmasis televizijos centro užėmimo planas. Kovo 11-ąją KGB Lietuvos padalinio vadovai pranešime KGB pirmininkui V.Kriučkovui įvertino kaip “socialistinės santvarkos Lietuvoje likvidavimo pradžią ir SSRS bei Lietuvos SSR įstatymų demontažą”. Kovo 12 d. Maskvos įgaliotas, desanto kariuomenės vado pirmasis pavaduotojas generolas Osvaldas Pikauskas jau pradėjo modeliuoti galimo valstybės perversmo Lietuvoje planus, dar iki paskelbiant Sovietų Sąjungos prezidento M. Gorbačiovo įsaką “Dėl papildomų priemonių, įgalinančių užtikrinti tarybinių piliečių teises, apsaugoti TSR sąjungos suverenumą Lietuvos TSR teritorijoje”. Įsaku pareikalauta sustiprinti Lietuvos teritorija einančios SSRS valstybės sienos apsaugą, nutraukti savanorių formuočių sudarymą, per septynias dienas surinkti visus šaunamuosius ginklus (taip pat ir medžioklinius), sugriežtinti vizų bei leidimų kontrolę. Tuometinis SSRS gynybos ministras maršalas Dmitrijus Jazovas kovo 23 d. netgi numatė pasiruošimą televizijos centro užėmimui. Bet kol kas pamėginta apsiriboti buvusių LKP pastatų, spaustuvių bei sandėlių užėmimo akcijomis, kurios buvo įgyvendintos desantinės ir vidaus kariuomenės pagalba. Visų vietinių sovietinės propagandos ruporų ir padėties destabilizavimo planų veikimą koordinavo slapta 1990 m. balandžio 28 d. sudarytas Nacionalinio gelbėjimo komitetas.
 
Byla Lietuvai. Nors Lietuvos vyriausybė uždraudė oficialių įstaigų darbuotojams teikti informaciją ir pagalbą KGB, ši struktūra ir toliau įdėmiai sekė padėtį Lietuvos viduje, kurią įvardino kaip “konstitucinę krizę”. Jau 1990 m. kovo 22 d. pradėta literinė byla Nr. 1492 "Sovietinės konstitucinės santvarkos gynimas". KGB pirmininko pirmasis pavaduotojas S. Caplinas pasiūlė "centrinėse masinės informacijos priemonėse sudaryti įspūdį, kad Lietuvoje susidaro profašistinis totalitarinis režimas”. Tai turėjo įtakoti ir formuoti tarptautinę opiniją apie besivaduojančią Lietuvą. Kažkaip tai primena ir dabar marginalų brukamas idėjas apie Lietuvą, po to kai apsilanko „kvalifikacijos kėlimo“ konferencijose skirtose tariamoms „istorijos klastotėms“ Baltijos valstybėse.
 
Maskva ir iki Sausio 13-osios nebuvo atsisakiusi jėgos demonstravimo arba karinio spaudimo politikos: 1990 m. karine jėga imtasi saugoti sovietinius paminklus Vilniuje bei Klaipėdoje, gruodžio 20 d. Klaipėdoje įvestas ginkluotų kariškių patruliavimas, kariniams patruliai galėjo suiminėti Lietuvos Respublikos piliečius savo nuožiūra ir pan. Tol vykdytas “šaltasis karas” prieš Lietuvos Respubliką, kol 1991 m. sausio pirmomis dienomis Lietuvos didžiuosiuose miestuose pradėtos telkti karinės pajėgos. Konkretūs KGB veiksmai turėjo būti pagrįsti visiškai slaptomis instrukcijomis: įsakymu Nr. 0086 patvirtinta instrukciją, kuria numatyta ekstremistinių ir teroristinių akcijų lokalizavimo ir nutraukimo metodika vykdant čekistines-karines operacijas. Prireikus, galėjo panaudoti SSRS KGB 7-osios valdybos specialiuosius dalinius (pvz. "Alfa" grupes)
 
Gynybos ministro D.Jazovo įsakymu tariamam jaunuolių prievartiniam ėmimui į sovietų armiją įvestos Pskovo desanto divizijos priedangoje atvyko ir KGB grupė “Alfa”. Jau 1991 m. sausio 7 d. M. Burokevičius savo laiške M. Gorbačiovui pareikalavo įvesti prezidentinį valdymą ir atkurti sovietų valdžią. LKP/SSKP Vilniuje, Kaune, ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose sudarė svarbiausių objektų užėmimo planus, užmezgė ryšius su SSRS KGB ir Gynybos ministerija. Taip pat pasiūlyta įvesti ypatingąją padėtį ir tik “stabilizavus” Lietuvoje “politinę, ekonominę ir teisinę padėtį” surengti rinkimus į “Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą. Slapta veikęs Nacionalinio gelbėjimo komitetas sausio 7-8 d. parengė prezidentinio valdymo įvedimo Lietuvoje planą.
 
Kruvini ultimatumo pėdsakai. 1991 m. sausio 9 d. M. Gorbačiovas paskelbė ultimatumą: “(…) tučtuojau visiškai atkurti TSRS konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimą, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitucinius aktus”. Ultimatumas pradėtas vykdyti sovietinės kariuomenės jėgomis. Pirmą kartą panaudojus ginklus buvo užimti Krašto apsaugos departamento pastatai, kai tik sausio 11 d. generolas V.Uschopčikas informavo apie Vilniuje prasidedančius „karinius manevrus“. 1991 m. sausio 13-osios naktį sovietinei kariuomenei užėmus Radijo ir televizijos pastatus bei televizijos bokštą tuo metu dar anoniminė grupuotė pasivadinusi "Nacionalinio gelbėjimo komitetu" paskelbė, kad „paėmė“ visą politinę valdžią į savo rankas. Užimant Lietuvos televizijos ir radijo objektus buvo nužudyta 13 (4 pervažiuoti tankų) žmonių ir iš karto paskelbta apie 174 sužeistuosius (vėliau sužeistųjų skaičius išaugo iki 1000). Dėl Lietuvos piliečių pasipriešinimo ir kilusios didžiulės protesto bangos, valstybės perversmo scenarijus nebuvo iki galo įgyvendintas. Rusijos vadovas B.Jelcinas kreipėsi į rusakalbius Pabaltijo gyventojus ir į kareivius bei karininkus: „Vykdydami įsakymą užimti vyriausybinius objektus ir panaudodami ginklą prieš gyventojus, jūs tampate tamsių jėgų įrankiu..”. Masinės protesto demonstracijos Rusijos miestuose buvo solidarumo su Lietuva kulminacija. Bet separatizmo ir politinio ekstremizmo, o kartais ir valstybinio terorizmo (prisiminkim Medininkus, pasieniečių ir muitininkų užpuolimus) skatinimas toliau liko svarbiais Sovietų Sąjungos poveikio Lietuvai svertais. Sovietinėje armijoje tebebuvo prievarta laikoma daugiau kaip 15 tūkst. Lietuvos jaunuolių... Niekas dar nežinojo, kad sovietinė imperija gyvuoja paskutinius mėnesius...
           
 

Atgal



Komentarai:

Kolkas komentarų nėra parašyta.

Rašyti komentarą:

Jūsų vardas:

Apsaugos kodas: 6 plius 8 yra lygu