Prieš 77 metus įvyko tai, ką dabar visi puikiai žinome iš istorijos vadovėlių: 1939 metais Stalino svajonių partneriu tapo Hitleris. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija su Sovietų Sąjunga sudarė nepuolimo sutartį. Rytų Europos valstybėms, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kaimynėms paktas reiškė katastrofą. Prie sutarties sudarytais slaptais papildomais protokolais buvo pasidalintos įtakos sferos Rytų Europoje. Lietuva buvo perduota Sovietų Sąjungos įtakos sferai. Tai galiausiai nulėmė Lietuvos okupaciją. Po to sekė sovietinio bei nacistinio totalitarinių režimų organizuotas teroras, aneksuotos Lietuvos valstybės piliečių naikinimas. Dabar Europos parlamentas rugpjūčio 23 dieną paskelbė totalitarinių režimų aukų atminimo diena. Kiekvienais metais jų pagerbimo ceremonija vyksta vis kitoje valstybėje. Šiais metais komunizmo ir nacizmo aukų dienos minėjimas vyks Slovakijos sostinėje Bratislavoje. Beje, Estijos teisingumo ministras U. Reinsalu dalyvaus šiame minėjime. Lietuvos? Apie mūsų dalyvavimą rugpjūčio 23-iosios minėjime nėra žinių. Bet tai detalės, su kuriomis mūsų visuomenė jau yra iš esmės susitaikiusi ir net sakyčiau – prisitaikiusi. Nebeerzina net vatnikų apsireiškimas viešojoje erdvėje, mėginant principinius klausimus skandinti kokioje nors dezinformacijos pelkėje.
Politinių sandėrių pamokos dabarčiai. 1939 metų susitarimų pasekmės šiandien nėra vien praeitis, tačiau ir aktuali dabarties problema. Politinių sandorių, užkulisinių derybų ir dalybų aritmetika jau seniai užvaldžiusi Kremliaus šeimininkų galvas. Jiems su permaininga sėkme kol kas pavyksta užsitikrinti tik pavienių politikų Vakaruose prielankumą. Tačiau laisvų rankų negavo, nes tai negalėjo atitikti didžiųjų demokratinių valstybių politikos tikslų. Žinoma, kaip 1938-1939 m. Didžioji Britanija, taip dabar NATO valstybės stengiasi vengti karinio konflikto su agresoriumi. Kažkada gautos pamokos, kad agresorių stabdymas ne karinėmis, o ekonominių-finansinių sankcijų priemonėmis gali būti ne mažiau efektyvus, buvo įsisavintos. Net Rusijai užgrobus dalį Ukrainos teritorijos, suskaldyti šios valstybės, kaip Čekoslovakijos 1938-1939 metais, taip pat nepavyko.
Dabartinės Rusijos pastangos įsitraukti į aktualių Vakarams problemų sprendimą (kova su terorizmu, islamo valstybe ir t.t.) dabar suteikia jai galimybes rinktis tiek bendradarbiavimo (fiktyvaus arba realaus), tiek ir agresyvių kėslų realizavimo kelius. Kol kas dar nesimato bandymų iki galo instrumentalizuoti santykių su Baltijos šalimis problemas ir susikurti išbaigtas prielaidas karinei agresijai. Kol kas tie veiksmai atitinka hibridinio karo prielaidų kūrimą su neabejotinu antibaltiško agresyvumo prieskoniu. Sunkiausias klausimas Kremliui yra JAV garantijų ginti Baltijos valstybes egzistavimas, net jei tai pateikiama kaip NATO 5-ojo straipsnio (dėl besąlygiško NATO narės gynimo) dalis. Nelyginčiau to su 1939 m. kovo mėn. Didžiosios Britanijos premjero Chamberlaino paskelbta garsiąja Lenkijos suvereniteto garantija, nes šiuo atveju tarptautinis kontekstas yra nepalyginamai palankesnis Baltijos valstybėms ir Lenkijai.
Neturintiems jokių moralinių skrupulų politikos vertintojams 1939 metų sovietų ekspansija ir 2014 m. Rusijos agresija galėtų būti vadinamos “sėkme”. Tačiau galų gale paktas Stalinui davė tik neigiamus vaisius. Sukūręs prielaidas Hitleriui sustiprėti, sunaikinęs galimus sąjungininkus kaip Baltijos šalys, 1941 metais susidūrė su priešu, turinčiu visos Europos resursus. Stalino “atokvėpis” privertė rusų tautą įsivelti į karą dėl egzistencijos. Dabar Putinas, eksperimentuodamas su „rusiškuoju pasauliu“, savo ekspansijai aukodamas ribotus Rusijos resursus, šalį bloškia į konfliktus su kaimynais ir į vis didesnį atsilikimą nuo kitų didžiųjų valstybių. Dezinformacinis propagandinis mechanizmas, panašiai kaip „krištolinės nakties“ laužai, apšviečia visas Rusijos visuomenės ydas ir fatališką susitaikymą su esama padėtimi.
Pakto aidas. Mums Stalino-Hitlerio paktas tapo Baltijos valstybių stalinistinės aneksijos simboliu. Jis tapo ir išeities tašku kuriant Europos žemėlapį iki dainuojančių revoliucijų 1989-1991 metais. Iš kitos pusės, Lietuvos visuomenės pastangos pripažinti niekiniais Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius sandėrius parengė Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo ir įgyvendinimo teisinius pagrindus. Pakto pasmerkimas 1989 metų rugpjūčio 23 d. iššaukė 600 kilometrų ilgio žmonių grandinę, sujungusią Estiją, Latviją ir Lietuvą. Kai prieš 25 metus pakto metinės buvo pažymėtos Baltijos šalių diplomatinio pripažinimo parado pradžia, Lietuvos politikai siekė, kad Lietuvos valstybės tarptautinis statusas būtų atkuriamas. Kad Lietuva tęstų savo valstybingumą, kurį ji turėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tai lietė ir pasirašytas sutartis, ir valstybės turtą, ir skolas. Jei būtų kitaip, Lietuva nebūtų atkūrusi savo teisių į Vakarų valstybėse saugomas aukso atsargas.
Tačiau ne viskas ėjosi sklandžiai. Buvusio pakto padariniai niekur nedingo. Europos Parlamentas Strasbūre jau 1983 metais laikėsi nuomonės, jog Lietuvai reikia atstatyti nepriklausomybę. Didelė dalis valstybių pripažino nepriklausomybę atstačiusią Lietuvą kaip prieškario Lietuvos tęsėją. Vidurio ir Rytų Europos šalys vienareikšmiškai pripažino Lietuvos valstybingumo tęstinumą. Tam tikras šalių pasimetimas tarptautinėje teisėje savo laiku nulėmė, kad, pavyzdžiui, Austrija pagrindė Lietuvos pripažinimą, remdamasi tautų apsisprendimo teise, o ne nepriklausomybės atstatymu. Šveicarija taip pat rėmėsi tautų apsisprendimo teise, bet sutiko atnaujinti (ne naujai užmegzti) diplomatinius santykius. Jugoslavija iš viso neatnaujino diplomatinių santykių, kol pati nesužlugo kaip valstybė. Žinoma, tęstinumo nepripažino (nepaisant 1991 m. pasirašytos sutarties) ir Rusija. Taip pat ir Kinija, nors šiuo atveju yra pateisinimų. Kai Lietuva buvo priimta į Jungtines Tautas, Jungtinių Tautų saugumo tarybos pirmininkas savo trumpame pareiškime paminėjo, jog Lietuva atgavo savo nepriklausomybę. Tačiau tai nereiškė, kad Lietuvai pavyko atstatyti savo narystę tarptautinėse organizacijose kaip buvusiai jų ar jų pirmtakių narei (pavyzdžiui, Interpole). Kai kur teko iš naujo įstoti.
Pakto padariniai vis dar atsiliepia Lietuvai kaip tolimos praeities ir netekčių aidas. Lietuvai net ir įsitvirtinus tarptautinėje tautų bendrijoje ir išvedus Rusijos kariuomenę, liko okupacinės kariuomenės padaryta ir neatlyginta tiesioginė ekologinė žala, kuri siekė 1,78 mlrd. dolerių (be okupacinės kariuomenės buvimo ir Lietuvos kariuomenės turto nusavinimo padarytos žalos). Padaryta didžiulė žala Lietuvos valstybei, jos piliečiams, gamtai, ūkiui ir kultūrai buvo tiesioginė Stalino-Hitlerio sandėrio pasekmė. Nepaisant to, praėjus 25 metams, Lietuva tapo visais aspektais pranašesnė už Rusiją. Ne tik BVP, pensijų ar vidutinių algų dydžiu (iš karto atsiriboju nuo spekuliatyvių teiginių, kad „viskas gerai“, „nėra problemų“ – mūsų lūkesčiai ir norai, o ir galimybės to siekti yra natūraliai gerokai didesni negu Rusijoje). Rusijai įstrigus XX amžiuje, net ir pasitelkus Runet internetą, agresyvus ekspansionizmas tėra 4-ojo dešimtmečio veiksmų modifikacija kitoje geopolitinėje erdvėje, kitokiame pasaulyje.
P.S. Vietoje haiku: Rusija paskelbė, kad parduoda gyventojams iš buvusių karinių atsargų vatinukus arba „vatinkes“ po tris dolerius. Tik trys doleriai ir grįžti šimtmečiu atgal.