Kažkada daugiau kaip dešimtmetį dėstydamas studentams lietuviškos rezistencijos istoriją siūliau pažvelgti ne per faktų virtinę, o per žmones. Pirmiausia iš rezistentų pusės. Suprasti kam jie ištikrųjų ryžosi.
MGB dalinių pasitarimuose buvo siūlomi įvairūs būdai kovai su partizanais. Pavyzdžiui, guldyti visus einančius iš bažnyčios ant žemės? Kodėl? Manyta, kad partizanai nesiguls ir juos bus galima nušauti. Žiūrėti ar tarp sutiktų patikrinimo postuose nėra per daug išbalusių, ilgais plaukais. Kodėl? Ilgo buvimo bunkeriuose pasekmė. Galima daug apie tuos žmones papasakoti, nes tai mūsų istorija.
Iš kitos pusės jų persekiotojai ir žudikai buvo kur kas įmantresni. Dalijosi ne tik patirtimi kaip "atpažinti" rezistentus. Bet ko dar nepastebėjo ir nepastebės, o pamačiusi nesupras "Viešųjų ryšių vanagaitė"?
Nagrinėjant tardymo protokolus reikia žiūrėti ir į laiką, ir tardytojų, ir protokolus tvirtinančių parašus. Ir tai išduoda labai daug. Pvz. tardymas pradėtas vakare, o baigtas ryte. Protokole yra "net" vienas puslapis. Visas kitas valandas tardomasis buvo "apdorojamas" ir nebuvo laiko rašymui.
Štai A.Ramanausko tardymo protokolus vizavo pulkininkas Čelnakovas. Kas jis toks? Pasirodo MGB "sankcionuotų" tardymų specialistas. 1953 m. rugpjūčio mėn. Čelnakovas buvo paminėtas susirašinėjime su LKP CK, kaip tų pačių metų pradžioje dalyvavęs septynių suimtųjų kankinime: "kaip LKP (b) CK žinoma, buvusioje SSRS valstybės saugumo ministerijoje buvo specialūs nurodymai, kuriais remiantis kai kuriais atvejais tardant suimtus už valstybinius nusikaltimus žmones buvo leidžiama naudoti fizinio poveikio priemones". Raštas skirtas A.Sniečkui, nurodant, kad jam tai buvo žinoma. 1956 m. ir kankintojas plk. Čelnakov, ir jo kuratorius ("kuriam viskas žinoma") A.Sniečkus - niekur nedingę. Vienas tvirtina kankinto A.Ramanauko bylos dokumentų "tikrumą", kitas - puikiai informuotas kas už to iš tikrųjų slypi.
2017-10-28