2011 kovo 9 d.
Šaltinis: 15min.lt
Arvydas Anušauskas – vienas tų Lietuvos politikų, kurie su nutekėjusia informacija susiduria nuolat. Iki šiol dažnai gaudavusio nukopijuotų dokumentų, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavardė irgi minima slaptose pažymose, kurias dabar gali skaityti bet kas, besidomintis šiais reikalais.
Jo susitikimas su JAV ambasadore Anne Dersey – smulkiai aprašytas ir įslaptintas, kaip ir daugelis kitų šios srities dokumentų.
– Didelės valstybės turi dideles informacijos rinkimo mašinas, kurios kartais sugenda, o slapti dokumentai tampa vieši. Esate ir istorikas, ir valstybės pareigūnas. Kaip vertinate šį procesą, kai staiga išnyra dokumentai, kurių niekas neturėjo matyti dar labai ilgai?
– Manau, kad tokie dalykai visuomet yra galimi. Ypač – Amerikos atveju, ten prisideda ir vidinės problemos, kaip jie tą informaciją prižiūri, kaip dalijasi, kaip tos prieigos buvo organizuotos. Puikiai žinome, kad kokioje nors Rusijoje daug dokumentų yra tiesiog rašoma ranka ir niekas jų į kompiuterius nesuvedinėja.
Lietuvoje, beje, irgi nėra bendros informacinės bazės, kurioje galėtume „pasisemti išminties“ iš kokių nors diplomatų pranešimų ir panašiai. Šia prasme galbūt esame primityvesni, bet taip pat – ir labiau apsaugoję savo paslaptis.
– Vadinasi, tokie atvejai kaip su „WikiLeaks“ ar kitais nutekėjimais Lietuvoje neįmanomi?
– Kažkas gali visada atsitikti, bet ne tokiais mastais. Kažkas gali nutikti dokumento ribose, tarkime, kas nors nukopijavo, nuskenavo.
Dabar didžiausias dokumentų nutekėjimas vyksta per teismus. Kai patenka į procesą dokumentai, kurie yra pridėti prie bylos, ar operatyvinių tyrimų medžiaga, ji per advokatus ar kitus proceso dalyvius yra kopijuojami, skenuojami, platinami, rodomi.
Pavyzdžiui, žurnalistas kai kuriais atvejais turi daugiau galimybių surinkti tokius dokumentus. Aš jų negalėčiau gauti net pavartyti, nes taip būtų daroma neteisėta įtaka bylai, procese dalyvaujantiems asmenims ir panašiai. O štai žurnalistas gali tai daryti. Jis, aišku, atneša, parodo, prašo komentuoti, sako: „šito nežinojote“. Aš, žinoma, operatyvinių duomenų iš bylos negaliu žinoti. Nors ir labai norėtųsi kartais, tai būtų įstatymo pažeidimas.
– Ką iš šių skandalų išmoko tie, kure rašė tas slaptas pažymas ir tie, kuriems jos buvo skirtos?
– Tai pamoka, kurią Jungtinės Valstijos vienaip ar kitaip išmoks. Man teko kalbėtis apie tai su jų pareigūnais. Jiems tai buvo netikėta ir nemalonu, to niekas neslepia. Dabar tai jau neišvengiama, belieka tik neutralizuoti galimas neigiamas pasekmes.
– Pasaulis išties pasikeitęs, nes internetas atvėrė galimybę bet kada ir bet kur paskleisti bei pasiekti informaciją...
– Žinoma. Juk sakoma, kad „WikiLeaks“ paviešinti dokumentai sukėlė Tuniso revoliuciją, vėliau pirmos demonstracijos Egipte prasidėjo nuo raginimų rinktis aikštėse per „Facebook“. Tai irgi rodo, kad informacinė erdvė jau nebėra visiškai virtuali, ji labai greitai gali virsti realia. Todėl negalima į tai neatsižvelgti.
– O kita pamoka, matyt, galėtų būti skirta politikams, kurie nesirinkdami žodžių kalba apie daugelį dalykų, nes mano, kad apie tai niekas nesužinos. Pavyzdžiui, Saudo Arabijos lyderiai yra kalbėję apie kaimyninio Irano valdžią kaip gyvatę, kuriai reikia nukirsti galvą.
– Kai kurie išties mėgsta epitetus. Mano atveju, kai pranešta apie mano žodžius, pasakytus JAV diplomatamss, tai padaryta ne visai tiksliai. Nes kai žmogus rašo apie susitikimą, jis daro tai pagal savo supratimą, daro apibendrinimus. Sprendimai dėl tų klausimų, kuriuos aptarinėjome, buvo priimti prieš du mėnesius, todėl pakeisti jų buvo tiesiog neįmanoma.