Arvydas Anušauskas

Ar Lietuvos atominių projektų vykdymas niekaip nėra nesusijęs su politinių jėgų išsidėstymu mūsų politinėje scenoje? Juk kiekviena partija, deleguojanti savo atstovus į politinę valdžią natūraliai siekia įgyvendinti rinkėjų aprobuotas programas. Ir atrodo jau tikrai niekada nepažeistų nacionalinių interesų siekdama itin trumpalaikių politinių tikslų. Juk viskas vardan piliečio, kuris nori labai paprasto dalyko – savo valstybėje gyventi geriau. Tam gali pasitarnauti pigesnės dujos ir atitinkamai mažesnės šildymo kainos, didesnės pensijos ar atlyginimai ir atitinkamai padidėjęs žmonių vartojimas ir t.t. Tad kur čia vieta politinei vaidybai, jeigu visi siekia to paties tikslo? Ir vis dėlto veiklos skirtumai akivaizdūs kai vertiname šiek tiek kitaip – ar siekta apginti ilgalaikius valstybės ir jos piliečių nacionalinius interesus ar neatsispirta išbandymui trumpalaike politine nauda?

 

Kiekviena politinė jėga turi savo atsakymą į šį klausimą. Kaip pavyzdį panaudosiu požiūrius į atominių projektų vykdymą. Labai nedaug politikų Lietuvoje aiškina suprantamai ką gi reiškia atominės elektrinės projektai, elektros jungtys su Lenkija ir Švedija ir pagaliau kaip vykdomi buvusios atominės elektrinės uždarymo projektai. Nespekuliuosiu teiginiu, kad oponentai būtinai maitinami iš rusiško dujų vamzdžio ar šilumininkų pinigų maišo. Visada egzistuoja prielaida, kad paprasta politinė nauda ir konjunktūra bei tiesos nuslėpimas garantuoja politinę ateitį. Na ir žinoma paviršutiniškumas, nesigilinimas į problemas, realias problemas dangstant žingsniais, kurie tampa bulvarinių naujienų pikantiškais prieskoniais.

 

 

Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projektai (radioaktyvių atliekų saugyklų statybos) buvo tam tikras testas, kaip Lietuva nuo 2005 metų gali vykdyti didesnius projektus. Bet pavedus vokiečių kompanijai „Nukem“, vos prasidėjęs projektas sustojo. Europos institucijos reguliariai pervedinėjo pinigus už nevykdomus darbus, o energetiką kuravusi tuometinė energetikos ministerija užėmė labai patogią stebėtojo poziciją. Tuometinės Lietuvos vyriausybės atsisakymas aktyviai veikti projekto vykdymą garantavo nuolatines pinigines perlaidas į „Nukem“ sąskaitą. Tas pats „Nukemas“ įsigijo konsultantų su abejotina praeitimi (pavyzdžiui, KGB), bet ir tai buvo ignoruojama. Žinoma, dėl to nekilo joks triukšmas, tolygus šiuo metu kilusiam skandalui su tarptautinės teisininkų kompanijos samdytu konsultantu ar „konsultantu“. „Nukem“ labai greitai nudreifavo į rytus ir buvo nupirkta Rusijos atominių projektų vykdymo monopolininkės. Iki 2009 metų pervedus daugiau kaip pusę projekto lėšų arba pusę milijardo litų radioaktyvių atliekų saugyklų projektai buvo įvykdyti nuo 6 iki 10 proc. Matyt ne veltui 2009 m. sausio 16 d. mitinge prie Seimo tarp nacionalsocialistų ir socialistų vėliavų, tarp profsąjungų protesto plakatų teko matyti ir plakatą protestuojantį prieš Energetikos ministerijos kūrimą... Tuo tarpu atsilikimas vykdant šiuos projektus jau buvo 3-5 metai. Dabar per dvejus metus sustiprinus kontrolę, nuolat derantis su „Nukem“, nebemokant pinigų už nepadarytus darbus pavyko atsilikimą sumažinti daugiau kaip dvigubai. Vienas saugyklų projektų įvykdytas iki 97 proc. ir turi būti baigiamas 2012 m. birželio mėn. Vykstant nelengvoms deryboms su „Nukem“ reikalaujančiam papildomų 90 mln. eurų skyrimo iš europinių resursų, kaip tik sukeltas vienai iš derybinių pusių naudingas ir dėmesį nukreipiantis triukšmas. Kas iš to gauna naudą nesunku atspėti, bet tai tik rodo mūsų viešosios-politinės erdvės silpnumą. Neatskiriamos tikros problemos nuo fiktyvių, kurias noriai po informacinio triukšmo dūmų uždanga suinteresuotos grupės slepia savo interesus.