Užmirštas desantas. Fragmentai

 

Apie knygą „Užmirštas desantas“:

Daugelis slaptų operacijų Šaltojo karo metu jau užsimiršo ar nugulė į tolimus archyvų kampelius, dauguma liudininkų nebesulaukė šių dienų. Tačiau tai, kas vyko 1949–1956 metais tarp britų Slaptosios žvalgybos tarnybos (Secret Intelligence Service – SIS arba MI6, taip vadinama nuo 1945 m.) ir Sovietų Sąjungos MGB arba KGB (šį pavadinimą naudojo nuo 1954 m.), verta atskiro dėmesio. Ši istorija plėtojosi ne tik okupuotos Lietuvos pajūryje, Vilniuje ir Kaune. Ji apėmė ir Latviją, Estiją. Jos keliai vedė per Lenkiją, Švediją, tuometines Rytų ir Vakarų Vokietijas, Didžiąją Britaniją. Dešimtys žmonių buvo įtraukti ar įsitraukė savo ir ne savo noru. Keliolika jų sumokėjo brangiausią kainą – gyvybę.

Kas tie žmonės, kurie buvo mokomi SIS žvalgybos mokykloje, treniravosi Portsmuto (Portsmouth) apylinkėse, Vaito saloje (Isle of Wight) ar Snoudono (Snowdon) kalno papėdėje Velse, vaikščiojo po Čelsio (Chelsea) rajoną Londone, vis užsukdami į Old Churchgatvę? Gal tie lietuviai, kurie pasirinko šį kelią, buvo avantiūristai, o juos verbavusiems nerūpėjo jų likimas? Kas vis dėlto šiauriau Palangos, tarp Paliepgirio ir Kunigiškio ar Latvijoje prie Užavos švyturio lipo iš atplaukusių guminių valčių – britų specialiųjų pajėgų apmokyti desantininkai, MI6 agentai ar laisvės kova tikėję žmonės? Kas juos siejo ir koks buvo jų likimas? Kuo save laikė ir kas jie buvo iš tikrųjų? Kaip ir kodėl jie tapo užmirštu desantu? Koks garsus sovietinio saugumo agentas užėmė į Leningradą išvežto J.Markulio-Erelio vietą? Į pastarąjį klausimą galima iš karto atsakyti – kuomet 1948 m. J.Markulis-Erelis, kartu ir MGB agentas, buvo išvežtas į Leningradą, jo vietą užėmė kiti žmonės. Šį kartą sovietinis saugumas pajungė „sunkiąją artileriją“. Prieš Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, J.Žemaitį, A.Ramanauską ir J.Lukšą MGB pradėjo kovoti autoritetingų ir žinomų žmonių rankomis. Istorija ne mažiau paini, tačiau ją pavyko išnarplioti. Kuomet 1994 m. Kaune, Sveikatos universiteto fojė buvo kabinama memorialinė lenta, dar niekas nežinojo, kad A. Smetonos dešinėje sėdėjęs žmogus, tautinio olimpinio komiteto pirmininkas paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį gyveno dvigubą gyvenimą. Paslėptą po „Dramblio" ir „Margio" slapyvardžiais.

Kokia tai sudėtinga istorija pamatys tie, kurie atsivers ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodžiusios knygos „Užmirštas desantas" puslapius. Knyga išleista Lietuvos Rašytojų Sąjungos leidykloje ir buvo pristatyta ką tik pasibaigusioje Vilniaus knygų mugėje. Dabar pirmą kartą skelbiami knygos fragmentai.

Uzmirstas desantas

Kava su „Neptun-47“

Savo suėmimo jis nebeprisiminė. Atmintyje liko tik epizodas, kai buto šeimininkė atnešė jam kavos. Išgėręs kavą, A. Leichmanas (Rasa, Tylius, o KGB pranešimuose dar vadinamas Petru, Stasiu, Albinu, Antanu) pasijuto labai blogai. Mėgino eiti į virtuvę atsigerti vandens, tačiau šiaip taip sugrįžo į savo kambarį. Daugiau nieko neprisiminė. Sulaikymo operacija vyko Vilniuje, Sierakausko g. 25–6, kur gyveno su Stepo Kabašinsko vardu išduotais dokumentais (turėtą britų išduotą pasą Jankaičio (Banaičio?) vardu buvo sunaikinęs, o naują dokumentą Kabašinsko vardu gavo per tariamus pogrindžio ryšininkus). 1952 m. lapkričio 11 d. įsiveržę MGB darbuotojai koja išspyrė duris ir rado beveik nesąmoningos būsenos A. Leichmaną sėdintį ant grindų tarp kušetės ir spintelės. Greta gulėjo sukruvinta taburetė. Kraujo dėmės matėsi ir ant grindų, ir ant palangės. Iš dešinės pusės po smakru kraujavo žaizda. Dar keliamas mėgino priešintis, bet buvo surištas ir išvežtas. Į MGB vidaus kalėjimą atvežtas be sąmonės. Kelnių kišenėje rasta celiuloidinė dėžutė su natrio cianido tablete (nuodais), o švarke keturios fenamino tabletės (nuo pervargimo; britai buvo išdavę po aštuonias tokias tabletes).

Išvakarėse MGB patvirtino specialų suėmimo planą. Butas buvo sekamas visą parą. Siekdami išvengti britų agento savižudybės, numatė „su agento Chrapenko“ pagalba panaudoti psichotropines medžiagas „Neptun-47“,  kurias  vadino  „operatyvine  technika“.  Kad  kaimynai nieko  neįtartų,  psichotropinių  medžiagų  poveikį  sumanyta  pateikti kaip „širdies smūgį“, o trys operatyviniai darbuotojai buvo perrengti „greitosios pagalbos“ gydytoju ir sanitarais. Prie namo lūkuriuojančiam MGB  darbuotojui  agentas  „Chrapenko“  turėjo  išėjęs  duoti  signalą  ir tariami „greitosios pagalbos“ sanitarai – skubėti į butą. Agentas turėjo būti išneštas ant neštuvų ir nugabentas į MGB pastatą. Planas  buvo  įgyvendintas  pakankamai  tiksliai.  Pirmiausia,  nei lapkričio  6-ąją,  nei  11-ą  dieną  sutartu  laiku  nepasirodė  „Jonas“  (pogrindžio ryšininką vaidinęs MGB darbuotojas ltn. Augucevičius) ir neatnešė radijo siųstuvo. Agentas sunerimo, buto šeimininkui (taip pat MGB agentui Chrapenko) sakė, kad jei nepasirodys ir kitą dieną, eis jo ieškoti. Atėjęs į šeimininkų kambarį, visą naktį supo lovelėje jų miegantį vaiką. Pagal gautas instrukcijas lapkričio 11-osios vakare agentas Chrapenko parinko 250 gramų puodelį, išvirė beveik litrą kavos ir  į  kavą  iš  ampulės  įpylė  baltą  skystį  (penkias  dozes  „Neptun-47“, kad pajustų preparato poveikį išgėręs bent vieną puodelį). Kad pradėjus veikti preparatui ką nors įtariantis „Petras“ nepultų MGB agento, vakare pas Chrapenko atėjo tariamu jo pažįstamu apsimetęs MGB darbuotojas. Dėl pasirodžiusio nepažįstamojo „Petras“ neišėjo iš savo kambario. 21.50 šeimininko žmona nunešė A. Leichmanui („Stasiui“) į kambarį vakarienei  užkandžių  ir  kavinuką  su  specialiu  „Neptun-47“  paruošta kava. 22.15 kambaryje pasigirdo triukšmas ...

Dezinformacija generolui

Tuo tarpu rezerve paliktas A. Leichmanas-Rasa-Tylius nežinojo, kad jo surašytos radiogramos perdavimui per P. Janicką-Jūraitį taip pat buvo skaitomos. Ir esant reikalui pakeičiamos su Maskva suderintais tekstais. Tarp Vilniaus ir Maskvos MGB vyko intensyvus susirašinėjimas dėl radiogramų  tekstų.  Pavyzdžiui,  Maskvos  pasiūlytą  radiogramą:  „Tylius patikimai įkurdintas Vilniuje. Norėčiau žinoti Jūsų nuomonę apie jo išėjimo į eterį tikslingumą, siekiant įvaldyti ryšį" pasiūlyta pakeisti į kitą: „Tylius įkurdintas naujoje vietoje, jam išduoti dokumentai. Su juo palaikome pastovų ryšį. Jo aparatūra perkelta ir yra saugioje vietoje“. Tokia polemika tarp emgėbistų vyko nuolat, stengiantis nesusieti skirtingų radijo žaidimų, o parodant sunkias veikimo sąlygas, mažinti radijo seansų skaičių. Rekomenduota tuo tikslu ir „Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio prezidiumo“ nariams susigalvoti naujas „pogrindines slapyvardes“: „Dramblys“ tapo „Varnėnu“, „Ruginis“ – „Dobilu“, „Arūnas“ – „Radastu“ („Arvydu“), gen. Gintautas – gen. Aleksotu. Visi KGB agentai į „BDPS prezidiumą“ buvo įtraukti jiems nežinant, kad veikia fiktyvioje organizacijoje ir yra kitų saugumo agentų apsuptyje. Kiekvienas iš jų turėjo savo legendą ir užduotis, kuriomis vadovavosi. „Pirmininkas“ retsykiais visus sukviesdavo į posėdžius svarstyti ryšių su partizanų apygardomis ir jų taktikos pakeitimo, rengti programą ir pan. Nežinodamas, kad palaiko ryšius su fiktyvia, MGB sukurta organizacija, su „BDPS prezidiumo“ nariais ryšius palaikė paralyžiuotas gen. V. Giedrys, kuris taip pat buvo įtikinėjamas, kad pasirinkta ginkluoto pasipriešinimo taktika yra kenksminga lietuvių tautai. Tačiau jis buvo naudojamas kaip autoritetas, kurį galima parodyti ir partizanams, ir lietuvių organizacijoms užsienyje. Jį kartais aplankydavo Šiauliuose plk. ltn. I. Žulys ir teikdavo dezinformaciją apie ginkluotą pasipriešinimą. Taip buvo suformuotos atitinkamos negatyvios generolo pažiūros į ginkluotą pasipriešinimą. Štai plk. I. Žulio apsilankymo metu 1951 m. gruodžio 2 d. gen. Giedrys reikalavo daryti įtaką, kad „miškiniai“ neiššauktų gyventojų nepasitenkinimo, ir nemanė, kad „miškiniai“ turi bent kokį organizuotumą, nes užsiima tik plėšikavimu ir žudymais. Tačiau siūlomų „BDPS prezidiumo“ pinigų „gydymo“ tikslams atsisakė, motyvuodamas, kad jam dukra po šimtą rublių siunčia ir to pakanka.

Generolas Pitovranovas iš Maskvos nurodė vengti „reklamuoti nacionalistinio pogrindžio ir ginkluotų būrių veiklą“. Neįtiko Dramblio surašyti dezinformaciniai laiškai, kuriuose BDPS rodoma kaip išsišakojusi organizacija, kurią „palaiko neorganizuotų patriotų masės“. Leista siųsti dezinformacinius pranešimus, kuriuose legenduotų organizacijų veikimas būtų parodomas siaurai, pabrėžiant, kad dabartinėmis sąlygomis plataus  pogrindžio  sukurti  neįmanoma.  Tokiais  pranešimais  tikėtasi kompromituoti „Skirmantą“ ir Vyriausiojo Lietuvos išlaivinimo komiteto pirmininką M. Krupavičių, kurie kalbėjo apie tikras pasipriešinimo realijas. BDPS vardu siunčiamuose pranešimuose, Maskvos manymu, turėjo atsispindėti auganti sovietinės valdžios įtaka lietuviams ir LLKS irimas.

Įdomiausia tai, kad MGB siekė izoliuoti BDPS veiklą agentų grupėje, apie ją neturėjo žinoti žmonės, kurie nebuvo įtraukiami į pačią klaidinimo operaciją. Visi BDPS gaunami ir siunčiami dokumentai turėjo būti tik agentų ir slapta panaudojamų žmonių rankose. Kai tik šių dokumentų nebereikėdavo – juos sugrąžindavo KGB. Štai 1951 m. vasario 27 d. „BDPS prezidiumo“ posėdžiui (dalyvavo „Arūnas“, „Ruginis“ ir „Dramblys“) MGB  Dramblį  aprūpino  dviem  LLKS  biuleteniais  ir  atsišaukimu,  kurį atsivežė J. Lukša. Taip pat aprūpino dezinformacija apie šio partizano veiklą, kad Dramblys ją paskleistų ir kitiems agentams. Kam reikėjo viso šio spektaklio? Pirmiausia agentai turėjo sekti vienas kitą ir taip dubliuo ti MGB kontrolę. Antra, turėjo būti informuoti apie einamąją veiklą, nors visus raštų projektus ir elgesio planus visi buvo suderinę su MGB. Trečia, jei būtų reikėję kurio  nors  iš  jų  susitikimo  su  slapta  panaudojamais radistais, jie žinotų pagrindinį dezinformacijos turinį – J. Lukša  atsakingas  už  išdavystes  Tauro  apygardoje, „gal net pats yra išdavikas“, „elgiasi neatsakingai kaip piemuo“, „skleidžia neatsakingus gandus apie artėjantį  karą“,  „net  eiliniams  partizanams  dalina  dolerius“, „VLIK’as  su  M. Krupavičiumi  taip  pat  už  visa  tai  yra atsakingas“ ir pan. Kovo 6 d. Dramblys – agentas Margis visus panaudotus dokumentus (S. Lozoraičio laišką Drambliui, Arūno atvežtus 300 dolerių ir kt.) perdavė pulkininkui Sinicinui saugoti MGB. Taip pat Dramblys pasitarnavo iškviesdamas radistą į susitikimą. Kol jis aiškino Jūraičiui apie tai, kad jis „atvažiavo į frontą ir turi pamiršti savo asmeninius interesus“, tuo metu konspiraciniame bute saugumo darbuotojai fotografavo radisto radijo seansų grafiką ir kitus slapta saugomus dokumentus.

Užduotis agentei: „asistavimą galite priimti!“

Bet radistus numatyta išskirti. Agento „Nemunas“ butas buvo Fredos priemiestyje, ir dėl „Jūraičio“ charakterio bei noro bendrauti baimintasi, jog jis atskleis MGB seklius. Iš agento buto į sekimo kontrolinį punktą nutiesti laidai buvo užkasti po žeme, bet pavasarį dirbant daržus, juos būtų suradę. Pats kontrolinis punktas buvo įkurdintas sovietinės armijos karininko bute, o jis jau norėjo ten sugrįžti iš viešbučio. Abu sekimopostai buvo taip pat kariškių butuose, kurių nebegalėjo naudoti. Vienam radistui išvykus į Vilnių, kitas būtų perkeliamas į agentės „Ramunės“ trijų kambarių butą Žaliakalnyje. Tikėtasi, kad jauna, patraukli ir laisva moteris „Ramunė“ galės pagal MGB užduotį prisijaukinti radistą ir sumažins jo norus megzti naujas pažintis.

Agentei buvo parengta užduotis ir legenda: prisistatyti pogrindininke, anksčiau susijusia su partizanais. MGB jai taip pat nesirengė visko atskleisti – ji apgyvendina sekamą pogrindininką su fiktyviais Balčiūno dokumentais. Pogrindinio darbo subtilybės buvo tokios, kad niekas neturėjo daug klausinėti apie vienas kitą ir tai leido MGB be didelių pastangų parengti Ramunės legendą. Turėjo pasakoti  apie  savo  atsiribojimą  nuo  partizaninio  judėjimo  ir  perėjimą prie „pogrindinės veiklos“, nes „partizaninė kova be karo yra pražūtinga lietuviams. Kartu su partizanais žūna su jais susiję žmonės be jokios naudos“.  Kartu  turėjo  skleisti  dar  daugiau  dezinformacijos:  „partizaniniai daliniai, kurie tikrai egzistavo iki 1946–1947 metų, dabar yra likviduoti“ ir liko „tik smulkios grupės“, „tarp jų daug neidėjinių ir pakrikusių žmonių“. O dabartinis tikslas – „saugoti lietuvių kadrus lemiamai kovai tinkamu momentu“. Pas ją įkurdintam tariamam Balčiūnui turėjo aiškinti, kad kol jis gyvens pas ją, ji nevykdys jokios „pogrindinės veiklos“. Kartu jai užduotį davęs „Gintaras“ liepė jos nuomininkui elgtis kukliai, pažinčių (ypač su moterimis) nemegzti, restoranų ir barų nelankyti: „Mums žinoma, kad Balčiūnas godus moterų ir galbūt pradės asistuoti, gal net priekabiaus. Balčiūno asistavimą galite priimti, – tam, kad laikytumėte šalia savęs. Tam, kad jis tik su Jumis eitų pasivaikščioti, į kiną, į šokius ir t. t. Bet šį asistavimą apribokite griežtais rėmais, duodama suprasti, kad jūs mylite kitą žmogų. Pokalbiuose su Balčiūnu pasireikškite antisovietiškai, nacionalistiškai  nusiteikusia  asmenybe,  bet  saikingai.  Esant  progai paminėkite teigiamas sovietinės realybės puses: nėra nedarbo, auga materialinis gyventojų aprūpinimas, plačios švietimo galimybės, sveikatos apsauga, auganti pramonė ir t. t. Balčiūno  primygtinai  neklausinėkite,  kas  jis,  kuo  užsiima pogrindyje, kas jo pažįstami ir pan. Jei jis pats apie tai pasakos – kruopščiai įsiminkite ir praneškite mums“. LSSR MGB ministro  pavaduotojo  plk.  Leonovo  pavedimu  patikrinti  atvažiavęs pplk. Malcevas liko patenkintas agente ir vadino ją „rimta, neplepia, noriai priimančia užduotis“...

Paskutinis iš „Čičesterio penketuko“

Visų žvalgybos mokyklos Londone dėstytojų, kaip ir kursantų tikrosios tapatybės buvo slepiamos. Būsimuosius agentus prižiūrėjo ir mokė žvalgybos mokyklos darbuotojas Džonas (kuris vadovavo ir desantinėms operacijoms). Gerai angliškai ir rusiškai kalbėjęs plk. Šmitas supažindino, kaip rinkti karinio pobūdžio informaciją. Darbuotis su radijo siųstuvais mokė Džekas ir dar vienas Džonas. Britės Meri ir Pem mokė kodavimo ir slaptaraščio paslapčių. Aviacijos kapitonas Armstronas ir seržantas Robertsonas ruošė šuoliams parašiutu ir kiekvienas kursantas turėjo padaryti po penkis šuolius. Netoli Portsmuto buvo paruoštas kateris, kuriuo plaukdavo į jūrą mokytis valdyti valtis. Savigynos sambo pratimų mokė dar vienas kapitonas. Vienintelis dėstytojas, kurio pavardė buvo žinoma, tai Lietuvių komiteto Britanijoje narys kpt. Fabijonas Neveravičius. Jis dėstė rusų kalbą. Mokantis radijo ryšio kursantai buvo padalinti į grupes ir išsiųsti į skirtingus Didžiosios  Britanijos miestus. A. Pešlatas ir A. Dukaitis buvo nusiųsti į Velsą, Glamorgano rajoną. Iš Kardifo miesto viešbučio jie ir palaikė  radijo  ryšį  su  bazės  radijo  stotimi,  kišenėje  turėdami  vietos policijos viršininko pasirašytus dokumentus, jei kartais atsirastų akylų piliečių ir juos įskųstų kaip šnipus. Įsisavinę radijo ryšio gudrybes, kursantai buvo mokomi slaptaraščio... Žvalgybos mokykloje slaptaraščio mokiusi Pem pirmiausia supažindino su paprasčiausiu jo būdu – imami du valgomieji šaukštai karšto vandens ir jame ištirpinami du arbatiniai šaukšteliai sodos. Šiuo tirpalu rašomas tekstas spausdintomis raidėmis vertikaliai, ant jau parengto parašyti paprasto laiško. Išdžiūvęs tekstas dar išlyginamas švariu popieriaus lapu. Pats tekstas išryškinamas palaikius virš vandens garų. Tačiau šio populiaraus metodo žvalgyba nenaudojo. Permetamiems agentams buvo duodamas specialus kopijavimo popierius, kuris uždedamas ant jau parašyto paprasto laiško, prispaudžiamas popieriaus lapu ir vertikaliai surašomas slaptaraščio tekstas. Tokį vieną kopijavimo popierių buvo galima naudoti iki 60 kartų.

Permesti į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą, agentai turėjo rinkti karinę žvalgybinę informaciją: karinių dalinių rūšys ir dislokavimo vietos, jų skaičius ir karių moralinė dvasia, kokie tankų ir lėktuvų modeliai, tankų ir artilerijos dalinių, aerodromų ir kuro sandėlių dislokavimo vietos ir pan. Tokios informacijos rinkimui rekomenduota užmegzti asmeninius santykius su kariškiais, girdyti juos ir išpešti reikalingų žinių.  Už informaciją buvo draudžiama atsilyginti pinigais. Taip pat turėjo paruošti sąlygas kitiems atvyksiantiems britų žvalgams. Kovinis agentų parengimas buvo papildytas šuoliais su parašiutu Abingdono  kariniame  aerodrome,  70  mylių  nuo  Londono.  Septynių lietuvių,  latvių  ir  estų  agentų  grupė  nedideliu  autobusu  pirmiausia buvo  atvežta  ir  apgyvendinta Watch  Field mokomajame  aerodrome, už 30 kilometrų nuo Abingdono. 1951 m. rugpjūčio mėn. kpt. Armstronas  ir  seržantas  Robertsonas  pradėjo  agentų  apmokymą.  Kelias dienas šokinėję nuo parašiutinio bokšto, buvo pakelti aerostatu į 300 metrų aukštį ir turėjo atlikti du šuolius. Pramokę parašiutizmo pradžiamokslio, visi agentai buvo nuolat keliami keturių variklių lėktuvu „Hastings“. Pirmiausia iš to meto didžiausio transportinio lėktuvo šoko be krovinio, paskui su smėlio maišais, atstojusiais krovinį. Dar po tris šuolius atliko dieną ir naktį. Britų kariuomenės kapitonas apmokė, kaip gintis nuo šaltojo ir šaunamojo ginklo, panaudojant sambo savigynos būdus...

Londone  permetimui ruošiamas A.  Dukaitis-Dukavičius  tuo  metu  savo  bute pusmetį papildomai treniravosi siųsdamas ir priimdamas radiogramas iš MI6 bazės. Taip pat britų armijos kapitonas Bobas papildomai mokė topografijos ir lavino fiziškai ilgais perėjimais per Velso kalnus, 70 km nuo Kardifo (Cardiff). Kartu su S. Žymantu spausdino straipsnius Lietuvių Rezistencinės Santarvės žurnalui  „Santarvė“.  Prieš  permetimą  į  butą  prie  Kensingtono  parko atveža radijo siųstuvą, pinigus, žemėlapius, pistoletą ir kitus daiktus, kad galėtų išstudijuoti dar kartą. Rugsėjo 6 d. S. Žymantas pakvietė į susitikimą su A. McKibbinu. Susitikęs su Žymantu Pikadilio (Piccadilly)  metro  stotelėje,  nuėjo  iki  netoliese  esančio  „Camberley“  viešbučio restorano. Čia buvo įprastinis McKibbino atsisveikinimas su išsiunčiamais agentais. Dar pakalbėjęs apie tai, kad politikai tuščiai kalba apie artėjantį karą, McKibbinas palinkėjo sėkmės, būti atsargiam ir saugoti savo galvą. Žymantas instruktuodamas pasakė dalį tiesos – su jokiu pogrindžiu  ryšio  nėra  ir  jis  siunčiamas  „Juro“  žinion.  Palaikys  radijo ryšį  tik  per  „Jurą“,  o  kai  bus  vėl  surastas  ryšys  su  pogrindžiu  –  praneš radiograma ir galės savarankiškai vesti radijo seansus. Dar siūloma slaptaraščiu rašyti laiškus bent kartą per mėnesį ir juos siųsti: 12 Oxford Str., London,Antanas Šimonis. Rašyti apie visuomenės nuotaikas, algas, kainas. Dar kelias dienas Portsmute treniruotas valdyti jūroje guminę valtį, rugsėjo 8 d. iš Ebringtono lėktuvu „Dakota“ A. Dukavičius, latviai Kurtas, Piteris, Aleksis ir Firstas bei Mažasis Džonas išskrido į Vakarų Vokietiją. Jau po kelių dienų iš Hamburgo nuvežti iki Kylio uosto, kur rugsėjo 12 d. sulipo į katerį ir kitą dieną kartu su Kurtu išsilaipino Latvijoje, o į laivą buvo paimtas vienas žmogus. Taip į Latviją atvyko, ko gero, geriausiai aprūpinta žvalgų grupė, kuri vežė net milijoną rublių, kone pusšimtį pistoletų ir automatų, 10 tūkst. šovinių, 3 radijo siųstuvus ir kitų specialiųjų priemonių.

Martavičius nedelsiant paprašė Maskvos sankcijos spalio 14 d. ryšio seansui:

„Jūsų telegramas gavau. Mano draugas 18 spalio 21 val., 40 min., su dviem bilietais į traukinį Ryga–Lvovas, Joniškio stotyje prieis prie jūsų žmogaus ir paklaus: „Gal jums reikalingas nešikas?“. Gavęs atsakymą: „Ne, man reikalingas vežimas“, atsakys: „Aš galiu pavežti tave dviem arkliais.“ Po to jie tuo pačiu traukiniu važiuos iki Šiaulių, kur persėdę atvyks iki Kauno. Juras“...

© 2019 Arvydas Anušauskas. Visos teisės saugomos.