Prieš 110 metų kovo 15 d. gimė Jonas Žemaitis-Vytautas, kovojančios Lietuvos prezidentas

Retai kam išpuola toks likimas – partizanų vado žmona miršta 1946 m. Kaune, vaikas slapstomas Liubinavičiaus pavarde pas patikimus žmones. Dėl didėjančios grėsmės sūnui, nuo 1947 m. su juo nebesimatė. Vaikas buvo įtikintas, kad tėvelis esą seniai mirė ir „jį palaidojo su muzika“.

J.Žemaitis-Vytautas ėmėsi iniciatyvos sukurti vieningą laisvės kovotojų organizaciją ir išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininku, net okupantų buvo vadinamas pogrindžio prezidentu bei partizanų generolu. Vėliau sunkiai susirgo, buvo pusiau paraližuotas, kol 1953 m. gegužės 30 d., prieš jo bendražygį panaudojus klastą, kankinimus ir melą – buvo suimtas. Didžiulį norą jį paimtį gyvą demonstravo pats Lavrentijus Berija, kuris birželio 22 d. įsakė jį atgabenti į Maskvą. Lydimas vieno iš kankinimų specialisto – plk. Leonardo Martavičiaus, jis specialiu kariniu lėktuvu atskraidintas į Maskvą. Birželio 25 d. kalinys Nr. 21 buvo atvestas Lubiankoje į L.Berijos kabinetą. Apie ką kalbėjosi žymiausias Kremliaus budelis ir Lietuvos pogrindžio lyderis, tiksliai nežinoma. Prieš 15 metų tą susitikimą mėginau atkurti scenarijuje Gražinos Sviderskytės filmui „Žemaitis pas Beriją“ (galite pažiūrėti). Derybų su Žemaičiu turinį bandžiau nuspėti iš Berijos susitikimų su ukrainiečių kovotojais, suimtu jų pogrindžio prezidentu Kirilu Osmaku. Bet jau birželio 26 d. pats Berija buvo suimtas. Žemaitis džiaugėsi ir sakė, kad „nuskrido į Maskvą kaip ponas, o grįžo kalinių vagonu, užtat pakelta galva". Vilniuje atsisakė ypatingų kalinimo sąlygų, atsisakė ankstesnių parodymų, nebepasirašinėjo jokių tardymo protokolų. Atlaikęs daugiau kaip 100 tardymų, karo tribunole atsisakė kalbėti apie bylą ir pareiškė, kad nėra Sovietų Sąjungos pilietis ir sovietų valdžią laiko asmeniniu priešu. Jam paskelbtas mirties nuosprendis. Malonės neprašė, tik pasimatymo su sūnumi. Bet vietoje pasimatymo jam pakišo vaiko nuotrauką su pionieriaus ženkliuku. 1954 m. lapkričio 23 d. Žemaitį vėl atvežė į Maskvą. Šį kartą į Butyrkų kalėjimą ir po trijų dienų sušaudė. Palaikai buvo nuvežti į Donskoj vienuolyno krematoriuką ir sudeginti, o pelenai supilti į brolišką mirtininkų kapą vienuolyno kapinėse. Jonui Žemaičiui-Vytautui buvo 45-eri metai... 

Jonas

P.S. prieš 10 metų pirmą ir paskutinį kartą Maskvoje aplankiau tas kapines. Kalinių bendras kapas buvo apsuptas paminklų, kuriose japonų, rusų, lenkų ir kitomis kalbomis buvo pažymėti nužudyti žmonės. Lietuvių kalba tokio ženklinimo neleidžia.

© 2019 Arvydas Anušauskas. Visos teisės saugomos.